Kai pavasarį iš vakarų atskriejo žinia, jog į Nidą iš Klaipėdos pradės kursuoti greitaeigis keleivinis laivas, tą pačią minutę pasakėme sau – keliausime juo. Tarėme ir padarėme. Tiesa, teko palūkėti iki rugpjūčio vidurio, kol atsirado laisvas Pamario kraštui skirtas savaitgalis.
Per kelis vasaros mėnesius vandens kelias Klaipėda – Juodkrantė – Nida – Juodkrantė – Klaipėda sulaukė milžiniško populiarumo. Didžiausias bumas pasiektas laikotarpiu nuo Joninių iki Žolinės. Per rytinius reisus ir vakarais grįžtant iš Nidos greitasis keltas nesutalpindavo visų norinčiųjų, nusidriekdavo eilės. Perskaitėme, jog bilietus vertėtų įsigyti iš anksto, prieš dešimt dienų. Nejuokavome – stvėrėme juos tuoj pat. Bilietas į vieną pusę kainavo 32 litus.
Į kelionę!
Tą šeštadienio rytą Klaipėda remontuojamo Pilies tilto apylinkėse atrodė gerokai įmigusi. „Nei žvėrelio, nei žmogaus“, kaip rašė poetas Sigitas Geda. Tik upės krantinėse triūsė katerių savininkai, garbindami bundančią uždarbio dieną. Užtat Senojoje perkėloje būriavosi žmonės – būsimieji katamarano „Smiltynė“ keleiviai, mūsų bendražygiai.
Patekome į jaukų laivą moderniu interjeru. Erdvioje patalpoje – 72 sėdynės, visos, dėkui Dievui, nukreiptos judėjimo kryptimi. Atidaromas bariukas, kurį aptarnauja žavi studentė. Veikia bevielis interneto ryšys. Už 5 litus galima išsinuomoti ausines ir klausytis pasakojimo apie Klaipėdos uostą ir Kuršmarių gyvenvietes. Keleivių patalpoje šilta, lietaus nebaugu. Gražiausiems Lietuvos vaizdams – dideli langai. Norintys „artimesnio santykio“ su marių stichijomis, renkasi laivo gale. Čia jau kybo keli dviračiai, į keltą priimami už simbolinį vieno cento mokestį. Uosto akvatorijoje, kur atstumai įveikiami per kelias minutes, „Smiltynė“ gali gabenti 132 keleivius. Tačiau į Nidą jų plukdo tiek, kiek yra sėdimų vietų.
Netrukus pastebėjome, kad kai kurie trapu leidęsi žmonės grįžta į krantinę. Pasirodo, jie vylėsi patekti į laivą iš anksto nepirkę bilietų. Deja, 9 valandą 30 minučių, kai „Smiltynė“ ėmė sparčiai skrosti Danės žiotis, visos vietos buvo užimtos.
Atrakcija
Greitaeigis laivas priartėjo prie vakarinio marių kranto ir veržliai pakreipė kursą į pietus, Kiaulės nugaros link. Akimis palydėjome Centrinį Klaipėdos terminalą, krantinę ir pirsą. Pamojavome iškylaujančio katerio įgulai. Nužvelgėme drūtakojes atramas, prie kurių netrukus bus tvirtinama mūsų nepriklausomybė – laivas su dujinimo įranga „Independence“. Kai uosto akvatorija liko už Kiaulės ir keleivių nugarų, įsidrąsinome pabelsti į vairines duris ir pašnekinti „Smiltynės“ kapitoną Voldemarą Liekį.
Jis papasakojo, jog greitaeigis keltas (angl. fast ferry) pagamintas 1999-aisiais Nyderlanduose. Daugiau kaip dešimtmetį plaukiojo iš Dordrechto į Roterdamą. Lietuvis ten perėjo kelių dienų praktiką, mokėsi valdyti katamaraną, pajusti jo gabaritus. „Panašių ir porą didesnių laivų tada olandai turėjo dvylika. Duodasi jų upėse kaip taksi. Didelių bangų ten nebūna, tačiau eismas gerokai intensyvesnis“, – pasakojo V. Liekis.
„Smiltynę“ neša du sraigtiniai tūkstančio arklio galių (740 kW) varikliai. Įsibėgėjęs laivas pasiekia 23 mazgų (apie 45 km/h) greitį. Naviguoti jį draudžiama, jei vėjo greitis 18 m/s, kyla 1,1 metro bangos. „Šią vasarą tokių oro sąlygų nebuvo, nors kartą bangos siekė beveik metrą. Žmones taškė purslai, bet jiems – atrakcija. „O! Kaip smagu, – šaukia, – išsimaudėm“, – šypsodamasis pasakojo kapitonas. Jo tikinimu, visas baimes reikėtų palikti krante, nes marios labai negilios. „Blogiausiu atveju tik atsisėstume ant dugno, ir tiek“, – ramino vairininkas.
Kasdieną po naujieną
V. Liekis baigė Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą, trylika metų „išvaikščiojo“ jūroje, rangų hierarchija pakilo iki antrojo kapitono padėjėjo. „Mūsų laivus valdžiusi prancūzų kompanija bankrutavo, nutariau ieškoti darbo ant kranto, arčiau šeimos“, – nusišypsojo jūrininkas.
Palyginti su ankstesniais „išėjimais“, dabartinis maršrutas kapitono V. Liekio nuoboduliu nekankina. „Su keleiviais nebūna nuobodu. Čia kasdieną – naujiena. Turistų atkeliauja net iš Amerikos, Australijos, Prancūzijos. Daug rusų. Vis klausinėja, žiūri pagarbos kupinu žvilgsniu ir laukia, ar tu jiems ką nors atsakysi“, – patenkintas pasakojo V. Liekis. Greitaeigis laivas per dieną padaro du reisus. Kursuoja be poilsiadienių. Kelionė trunka dvi su puse valandos. Juodkrantėje pastovi 20, plaukiant atgal – 10 minučių.
Per sezoną „Smiltynės“ vairininko tilteliu V. Liekis dalijasi su dar vienu ar dviem kolegomis.
Ištraukti iš automobilio
Maršruto sezonas eina į pabaigą. Vėsta orai, trumpėja dienos. Peržvelgęs kelionės nuotraukas tuo įsitikinau ir pats: į pamarį kuo įžūliausiai braunasi ruduo. Tačiau Neringos poilsiautojams ir Klaipėdos svečiams puikią pramogą pasiūliusios bendrovės „Smiltynės perkėla“ generalinis direktorius Darius Butvydas skuba raminti – laivas ir toliau kels į Neringą. Tik ne taip intensyviai. Rugsėjį ketinama plaukioti savaitgaliais, kartą per dieną, kiek anksčiau atsišvartuojant Nidoje.
Pramoga yra pramoga, tačiau šis maršrutas, pasak D. Butvydo, buvo sumanytas kaip alternatyva automobiliams. „Skeptikai jį vadino vienadienių turistų projektu, o mes vylėmės, jog greitaeigis laivas visų pirma taps susisiekimo priemone su Neringos pusiasaliu. Ir vasarą perkėlę milžinišką keleivių bagažo kiekį įsitikinome, jog žmonės važiuoja ne vienai dienai, o atostogauti. Pasirodo, lietuvį įmanoma ištraukti iš automobilio. Šis dalykas ypač džiugina. „Smiltynės“ sezonas pavyko“, – apibendrino D. Butvydas.