Laukti negalima bendrauti – kablelį dėkite patys...

Dažnas vyras, kuriam po skyrybų trukdoma bendrauti su vaikais, neretai išgirsta įdomią frazę – neskubėkite, palaukite, nekovokite dėl teisės matytis su vaikais. Kam jums tai? Vaikai paaugs ir patys atsirinks.

Kartais galima išgirsti dar įdomesnių pastebėjimų. Tarkim viena pareigūnė tėvui, kuris ir po skyrybų siekia būti tėvu, mestelėjo – 98 proc. tėvų po skyrybų pabėga ir net nenori prisiminti savo vaikų. Alimentų nemoka. O jūs taip veržiatės bendrauti su vaiku. Jūs kažkoks keistas...

Ir tai – ne vienintelis panašus atvejis. Mūsų visuomenėje įsigalėjusi nuostata, kad po skyrybų tėvas turi pasitraukti iš vaiko gyvenimo, nes esą jei jau šeima skyrėsi, tai kaltas dėl to tik vyras. Skeptikams norisi priminti seniai psichologų paskelbtas išvadas – dėl skyrybų, beveik visada, kaltos abi pusės, o vaikams, net ir tėvams nebegyvenant kartu, ir toliau būtini abu gimdytojai. Tik tada vaikai bręsta ir vystosi tinkamai. Tokias išvadas yra paskelbę pasaulinio lygio psichologai, tokie įstatymai ir teisės aktai galioja visoje Europos Sąjungoje, tik, panašu, ne Lietuvoje.

Kadaise buvo teisingai pastebėt – lietuviai iš Europos Sąjungos įstatymų ir norminių aktų pasiima tai, kas jiems patinka, atmesdami likusias privalomas dalis. Tai akivaizdu ir kalbant apie vaikų bendravimą su atskirai gyvenančiais tėčiais (statistika teigia, kad 94 proc. skyrybų atvejų vaikas paliekamas mamai).

Labai dažnai atskirai gyvenantiems tėčiams, pačiais įvairiausiais būdais tiek tyliai, tiek ir garsiai pritariant įvairioms institucijoms, visokeriopai trukdoma bendrauti su savo atžalomis. Tokia praktika ne tik ydinga, bet ir kenksminga. Pasaulinio lygio specialistai seniai pastebėjo, kad ypač dėl to kenčia vaikai – jiems ne tik vystosi Tėvų Atstūmimo Sindromas, bet jie vėliau sunkiau pritampa suaugusių pasaulyje, susiduria su problemomis kurdami savo šeimas.

Straipsnį rengiant bendravau su tėčiu Povilu (vardas pakeistas – red. past.). Pasak jo, po skyrybų buvusiai sutuoktinei liko ne tik visas jų turtas, bet ir vaikas. Beje – nė vienas Lietuvos teismas niekada nėra atsižvelgęs į tai ar po tokio turto padalijimo, vaikas būdamas su atskirai gyvenančiu tėvu turės kur miegoti, turės ką apsirengt, bus pavalgęs, bus užtikrinti minimalūs vaiko poreikiai ir t.t.. Nepaisant to, Povilas su vaiku stengėsi bendrauti. Deja, nuo pat pirmųjų dienų buvo juntamas buvusios sutuoktinės noras išstumti jį iš vaiko gyvenimo: į pasivaikščiojimus su vaiku visada eidavo ir buvusios sutuoktinės motina, kuri, esą, labai rūpindamasi anūke, ją skubindavo grįžti namo. Vaikui, netikėtai, prireikdavo pavalgyti, nusiprausti, nueiti į tualetą, paruošti pamokas ir t.t. Laikas bėgo, tėvų tarpusavio nuoskaudos sumažėjo, vaikas užaugo, bendrauti kaip ir būtų galima, deja... vaikui ne tik ganėtinai sunkiai susiklostė gyvenimas – kelios nelaimingos santuokos, problemos bendraujant su savo atžalomis –, bet ir visiškai nebeliko noro bendrauti su savo tėvu. Išsivystė toks stiprus TA, kad tėvas ir suaugęs vaikas nebebendrauja jau 10 metų. Visiškai.

Analogišką atvejį papasakojo ir tėtis Petras (vardas pakeistas – red. past.). Po skyrybų, teismo sprendimu vaikų gyvenama vieta buvo nustatyta su motina (praktika, kuri jau nebestebina). Netrukus po skyrybų, motina pasiėmė vaikus ir... išvyko gyventi į užsienį. Nors Lietuvos teismas neapribojo tėčio teisių matytis ir bendrauti su vaikais, praktikoje nei Lietuvos teismai, nei kitos, atsakingos institucijos, nepadarė nieko, kad būtų užtikrintas taip vaikams būtinas bendravimas su abiem tėvais. Paliktas tėtis su vaikais susitikdavo tik kartą – du per metus. Kas buvo vėliau, jau galima nuspėti – suaugusiems vaikams išsivystė TA ir dabar, kai tėtis ir kadaise iš jo pagrobti vaikai susitinka, jie nelabai turi apie ką kalbėti. Liūdna, tačiau metai ir atstumas padarė savo.

Dar vieną panašų atvejį papasakojo mama Marija (vardas pakeistas – red. past.). Po skyrybų vienas vaikas buvo paliktas jai, kitas apsigyveno pas tėtį (ne dažnai, bet pasitaiko ir taip). Su vaiku, gyvenančiu pas tėtį, ryšys silpnėja ne dienom, o valandom. Tėtis, piktnaudžiaudamas tuo, kad vaikas gyvena su juo, manipuliuoja vaiku, visokeriopai nuteikinėja jį prieš motiną ir jau dabar galima pastebėti akivaizdžius TAS požymius: susitikęs su motina, vaikas elgiasi nemandagiai, grubiai, skuba susitikimus užbaigti kaip galima greičiau...

Tie tėvai, kurie skyrybų procese ar jau po jų pradeda kovoti už savo įstatymais įtvirtintą teisę bendrauti su vaikais, o ne tik atlikti „bankomato“ funkciją, dažnai išgirsta įvairių institucijų raginimą – jūs palaukite. Neskubėkite. Vaikai paaugs ir patys apsispręs... Dažniausiai tai sakoma būtent tėčiams, nors mūsų šalyje kaip ir gyvuoja lyčių lygybės principas.

Tikėtina, kad tokius „patarimus“ dalina arba patys vaikų neturintys, arba su pasauline psichologine ir teismų praktiką nesusipažinę žmonės. Laukti šiuo atveju negalima. Laikas bėga, psichologinės traumos, kurias patiria vaikai, stiprėja, TA vystosi labai sparčiai ir, galiausiai, užaugę vaikai tampa mums svetimi.

Akivaizdu, kad įsisenėjusią praktiką, kuri šiuo metu vyrauja Lietuvoje, būtina keisti. Būtina skubiai reformuoti vaikų likimus sprendžiančią sistemą, kad ji, kaip kad yra deklaruojama, pradėtų atstovauti ne savo ar vienos iš pusių, o vaikų interesus. Kad vaikai, kuriems jau ir taip teko patirti nemažai išgyvenimų per tėvų skyrybas, nebebūtų traumuojami toliau. Nes jeigu nepadarysime šito šiandien, ryt jau gali būti per vėlu. Laukti negalima bendrauti – kablelį tegul kiekvienas sau pasidės pats...

Vidmantas Misevičius

Prim.lt