|
|
|
Jogos instruktorius R. Leonavičius: „Joga man padėjo suvokti, kad kūnas yra protingas“
|
Birželio 21-ąją visame pasaulyje minima Tarptautinė jogos diena. Ta proga dienraščio „Šiaulių naujienos“ žurnalistai pakalbino aikido ir jogos instruktorių šiaulietį Roką Leonavičių.
R. Leonavičius mokėsi ir gyveno pas mokytoją sensėjų Patriką (Sensei Patrick Cassidy), Šveicarijoje. Plėsdamas savo kaip aikido ir jogos instruktoriaus žinias, ieškodamas gilesnių dvasinių žinių apkeliavo Izraelį ir Indiją. Čia jis susitiko su įvairiais dvasiniais mokytojais, tarp jų su Swami Atmaswarupananda ir Swami Muktananda. Taip pat dalyvavo susitikime su Dalai Lama.
Be to, įsteigė pirmąjį Aikido, jogos ir meditacijos centrą Šiauliuose.
Pasak R. Leonavičiaus, joga pakeitė jo gyvenimą ir santykį su kūnu: „Išmokau tausoti kūną, jį prižiūrėti ir suvokti, kad tai nėra savaime suprantamas dalykas. Tai yra dovana, kuri man duota ir su kuria aš galiu daug ką nuveikti, bet tik su ta sąlyga, jog juo rūpinsiuosi“, – apie tai, ką jo gyvenimui davė joga, kalbėjo R. Leonavičius.
– Kas yra joga?
– Kadangi joga dabar yra populiari visame pasaulyje, neišvengiamai ji įgavo labai daug atspalvių. Pats žodis „joga“ išvertus iš sanskrito kalbos reiškia „vienybė ar suvienijimas“. Kai kas į tai atsižvelgia, yra kai kas – neatsižvelgia.
Jei šiek tiek plačiau, joga – labai sena praktika. Jei neklystu, atrastos 3000 m. pr. Kr. senumo lentelės, kur buvo iškalta, kaip daromi jogos pratimai.
Tačiau joga nėra tik fiziniai pratimai, nors tai dominuoja Vakaruose. Pati joga šiaip yra skirstoma į keturias skirtingas kryptis. Viena iš jų turi aštuonis principus, iš tų aštuonių principų du principai yra fiziniai pratimai ir kvėpavimo pratimai. Tai yra, iš tų keturių kelių vieno iš jų aštuonių žingsnių du žingsniai yra tai, ką mes esame pratę matyti Vakaruose. Tai vadinama Hatha joga ir ji Vakaruose sulyginama su joga.
Iš tiesų pati joga yra labai didelė praktika: tai gali būti fiziniai pratimai, tai gali būti tarnavimas kitiems, nesavanaudiškų veiksmų atlikimas, įvairios giesmės. Tų krypčių yra tikrai daug, tai tik Vakaruose joga yra asocijuojama su fiziniais ir kvėpavimo pratimais, dar kažkiek – su meditacija. Tad Vakaruose joga yra savo kūno pažinimas ir vidinės ramybės ieškojimas.
– Kaip jūs susidomėjote joga?
– Mane visada traukė kažkas gilesnio, jaučiau poreikį gyventi prasmingą gyvenimą. O norint gyventi prasmingą gyvenimą savotiškai, jis turi būti kokybiškas, o ta gyvenimo kokybė pasiekiama per įvairias praktikas. Visada lengviau, kada yra mokytojas ar kažkokia disciplina, kuri jau išdėsto tam tikrus principus, nes iš pradžių buvau labiau savamokslis, bet ilgainiui supratau, jog reikia kažko konkretaus.
Aš pradėjau nuo aikido. Tačiau susipažinęs su savo pagrindiniu mokytoju, kuris yra aikido, jogos ir meditacijos instruktorius, nemažai gyvenęs ir keliavęs Indijoje bei Japonijoje (jo patirtis labai didelė) supratau, kad tik aikido man neužteks. Būtent joga yra praktika, kuri man labai padės siekti savo tikslų. Tad konkrečiai mano mokytojas sensėjus Patrikas man pristatė visą tą reikalą.
– Ieškodamas gilesnių dvasinių žinių apkeliavote Izraelį ir Indiją. Ar šios kelionės pateisino jūsų lūkesčius?
– Izraelyje man teko pabūti trumpiau nei Indijoje. Konkrečiai į Izraelį mes, visa grupė, keliavome su tikslu pabūti tokioje dvasinėje aikido meditacijos stovykloje prie Negyvosios jūros skardžio, dykumoje, kur palapinė buvo pastatyta iš palmių. Tai tokia labai unikali patirtis.
Aplankėme ir Jeruzalę, kuri sužavėjo savo atmosfera vien todėl, kad ten yra keturios skirtingos religijos, pasiskirsčiusios senąją miesto dalį. Jau vien tai, kad jos sugeba tarpusavyje susigyventi, kad nėra per daug to atskirumo, – įdomi patirtis.
O didžiausią įspūdį tikriausiai paliko Raudų siena. Buvo tokia istorija, kad Raudų siena yra išskirta į dvi dalis – didžiąją ir mažąją dalis. Ten, kur didžioji dalis ir galima eiti į vidų yra konkrečiai skirta vyrams, mažoji dalis yra skirta moterims.
Juokingas ir ironiškas momentas buvo tas, kad moterų pusėje buvo sausakimša – moterys vos tilpo, o vyrų – vienas, kitas.
Mano mokytojas, kuris ten buvo ne pirmą kartą, sako: „Rokai, kai būsi prie tos sienos tikrai kažką pajausi – ta siena kažką nuo savęs spinduliuoja. Bet kitas dalykas, kad moterys grįš suirzusios, blogos nuotaikos, jos prie šios sienos pajaus stiprią kančią, o vyrai anaiptol pajus pakylėjimą, didingumą.“
Atsakiau, kad per daug nesigilinu į tą energetiką – esu labiau praktiškas žmogus, bet nusprendžiau pabandyti. Ir iš tiesų pajutau tą pakylėjimo jausmą, ramybės būseną, jautėsi, jog ta siena kažką davė.
Grįžus atgal laimingas priėjau prie mūsų moterų ir klausiau: „Na ir kaip jums siena?“, o jos suirzusios atsakė: „Geriau neklausk“.
Tad manau, kad Raudų siena tikrai kažką duoda, kažką spinduliuoja.
– Buvote susitikęs su didinguoju dvasiniu vadovu Dalai Lama. Koks jis?
– Aš tiesiogiai susipažinęs su juo nesu, man tik teko dalyvauti jo paskaitoje, kai buvau pakankamai netoliese. Viešėjau Dharamsaloje, tai miestas, kur gyvena Dalai Lama, nors ten retai būna. Bet aš nutaikiau progą, kai jis buvo Dharamsaloje.
Nors neturėjau galimybės su juo susipažinti, bet teko lankytis jo rūmuose, kai jis skaitė paskaitą.
Įspūdis tikrai įdomus, nes kiekvienas dvasinis mokytojas, su kuriuo man teko susitikti, kurį teko pamatyti, iš savęs kažką spinduliavo. O Dalai Lama spinduliavo tam tikrą paprastumą ir ramybę, nes yra mokytojų, kurie tiesiog labai didingi ar labai intensyvūs, o tas Dalai Lamos didingumas yra iš paprastumo. Jis nebuvo kažkoks ypatingas, bet tiek paprastas, tiek nuoširdus, tiek geranoriškas, kad didingumo jausmas iš to ir atsiranda.
– Grįžkime prie jogos. Kaip vyksta jogos užsiėmimai?
– Paprastai susirinkus grupei žmonių yra instruktorius (kartais su asistentu), kuris ir rodo visus pratimus. Dažnai yra sukuriama tam tikra atmosfera ar muzika, ar tam tikrais ornamentais.
Instruktorius perduoda savo praktiką, kartais pasakoja tiesiog teoriją, kartais parodo fizinius pratimus. Po visų fizinių ir kvėpavimo pratimų būna atsipalaidavimas, ką labiausiai visi mėgsta – vadinamas Šavasana.
Įdomu, jog fizinius pratimus atliekant ilgesnį laiką, kūnas įgauna tam tikrą krūvį ir, kai jis atsipalaiduoja, atsipalaiduoja maksimaliai. Tad už tai tenka padirbėti, bet po to tas atsipalaidavimas būna labai gilus ir žmonės paprastai išeina labai nurimę.
– Atrodo, kad jogos pratimai yra pritaikyti tik lankstaus kūno žmonėms?
– Norėčiau paprieštarauti tiems, kurie sako, kad reikia iš karto būti lanksčiam. Pats pats tikrai nebuvau lankstus. Pačioje pradžioje netgi paliesti rankų pirštais kojų pirštų nepavykdavo. Tad man teko rimtai padirbėti ir dabar mano lankstumas jau pakankamai geras. Žinoma, su kai kuriais jogais nesilyginsiu. Bet tai tikrai yra pasiekiama.
Dažnai jogos grupės skirstomos į pradedančiuosius ir pažengusius, tai jeigu lankstumas nėra didelis, be abejo, nuėjus pas pradedančiuosius į tai bus atsižvelgta. Tad bet kuris žmogus gali užsiimti joga. Pavyzdys yra net joga senjorams.
Tiesiog kiekvienas dirba su savimi nuo ten, kur jis yra. Tarkim, jei mes visi siekiame kojų pirštų, tai esmė yra nepasiekti kojų pirštus, esmė yra prasitempti. Jei man tempia nugarą ties keliais, tai aš darau tiek, kiek galiu.
– Ar joga padeda numesti svorio?
– Čia toks kontroversiškas klausimas. Yra įvairių jogų, pavyzdžiui, joga pirtyje. Aš pats nesu ja užsiiminėjęs, bet tikiu, kad ji tikrai gali padėti numesti svorio. Yra jėgos joga (power joga), kur daug šokinėjimo, judesių, tai taip pat gali pagelbėti atsikratyti antsvorio.
Tačiau standartinė joga dažniausiai kiek man teko skaityti mokslinių straipsnių, svorio metimui nėra idealiausias variantas. Šiaip yra toks mitas, kad visa joga padeda numesti svorio, bet kalbant šiuo klausimu daugiau yra neigiamų nei teigiamų nuomonių.
– Ar iš tiesų joga padeda atrasti dvasinę ramybę?
– Tiesiog mūsų aplinka dabar yra labai perpildyta patirties – reklama, garsai, triukšmas, muzika, žmonės, įspūdžiai. Galiausiai mūsų protas persisemia, pervargsta nuo viso to. Mes labai retai skiriame laiko tam, kad pabūtume su savimi arba tiesiog vienu metu atliktume kažkokį vieną dalyką.
O joga sukuria tą atmosferą, tą aplinką, kur aš galiu visiškai atsiduoti tiesiog vienam, paprastam fiziniam pratimui, vienai veiklai vienu metu. Aš neprivalau rūpintis, kas bus po to, kas buvo prieš tai, ir tas labai leidžia viskam tarsi nusėsti. O po to jausmas yra toks – nors aš nemiegojau, bet jaučiuosi atsigavęs ir galiu žymiai geriau sugrįžti į aktyvų gyvenimą.
Tad paprastai žmonės tai bent jau minimalaus lygmens ir pajaučia.
– Ar Šiauliuose jogos užsiėmimai populiarūs?
– Yra dvi pusės. Grįžęs į Lietuvą, konkrečiai į Šiaulius, aš nustebau, kad čia yra tiek daug jogos studijų. Ir lankomumas yra, nes jeigu jo nebūtų, nebūtų ir studijų.
Tačiau yra kitas kontingentas, kuris į jogą žiūri skeptiškai ir vis dar po truputį, lėtai pripranta prie tos idėjos, jog joga egzistuoja. Bet ir pozityviai nusiteikusių žmonių tikrai netrūksta.
Be to, Šiauliai dar nėra toks didmiestis, kad žmonėms būtų svarbu tai, kad joga yra madinga.
Čia žmonės dar šiek tiek paprastesni, jiems galbūt dar svarbesnis asmeninis gyvenimas, nei kaip save parodyti kitiems.
Žmonės į jogos užsiėmimus ateina, nes tai populiaru kaip ramybės priemonė. Gydytojai, psichologai šiais laikais rekomenduoja ramybės ieškoti jogos užsiėmimuose.
– Kaip joga pakeitė jūsų gyvenimą?
– Dabar esu jaunas, bet kai buvau dar jaunesnis, daugeliu atžvilgiu persistengiau su fizine veikla, todėl man skaudėjo ir nugarą, ir kelius. Taip pat visiškai nežiūrėjau savo mitybos, tad mano kūnas buvo tiesiog kaip daiktas, kuris kol veikia, tol naudosiu.
O joga man padėjo suvokti, kad kūnas iš tiesų yra protingas, kad jis duoda signalus – jeigu skauda, tai yra ženklas, jog aš turiu atsisėsti kitaip, galbūt vaikščioti kitaip, skirti dėmesio kūnui. Jeigu tam tikras maistas blogai paveikia, vadinasi, turiu valgyti kitus produktus.
Tad joga man labai padėjo pakeisti santykį su kūnu – išmokti jį tausoti, prižiūrėti ir suvokti, kad tai nėra savaime suprantamas dalykas, tai yra dovana, kuri man duota ir su kuria aš galiu daug nuveikti, bet tik su ta sąlyga, jog juo rūpinsiuosi.
