|
|
|
|
|
Krokuva – karalių miestas
|
Aštuonerių metų anūkei senelis papasakojo, jog pirmą kartą jis nuvyko į Palangą ir pamatė jūrą būdamas penkiasdešimties. „Kažkokia nesąmonė“, – nusistebėjo anūkė, kiekvieną vasarą su tėvais vykstanti į pajūrį atostogauti. „Benai, plaukiam į Nidą!“ – tai būdavo visos vasaros įvykis. O pirmasis dabartinių penkiasdešimtmečių ir vyresniųjų užsienis buvo – Lenkija. Aišku, ne visų. Kiek dokumentų reikėdavo pristatyti, pildyti, atsakinėti į įvairiausias anketas, kol gaudavai leidimą važiuoti.
Lenkija mums buvo artima ir todėl, kad vasarą klausydavomės tenykščio radijo muzikinės laidos „Vasara su radiju“, o pietinės Lietuvos pusės gyventojai galėjo matyti net Lenkijos televizijos laidas. Lietuvai tuomet Ostankino televizija penktadieniais ir šeštadieniais ėmė transliuoti programą iki 2 valandos nakties. Ideologai vylėsi tuo „permušti“ lenkus. Šioji naktinė Ostankino programa buvo dar matoma Estijoje (kad anie nežiūrėtų suomių). O latviai jos nematydavo. Nematydavo tos programos net maskviečiai, todėl nesuprasdavo, kaip čia yra, ir vis klausdavo, ką ten rodo. Kadangi rodydavo senus filmus, taip ir atsakydavau, bet jie netikėjo ir atsakymą suprasdavo dviprasmiškai, tad pavydžiai palinguodavo galvą ir burbtelėdavo: „Suprantam, suprantam.“
„Ta wodka paknie mlodoscion (lenk. – degtinė kvepia jaunyste)“, – ištarė bičiulis lenkas prieš pakeldamas taurelę. Nežinau, ar tai buvo jo žodžiai, ar jis juos buvo nugirdęs iš kažkurio savo tėvynainio rašytojo klasiko, nes man jie buvo lyg ir girdėti, tačiau dabar juos prisimindamas prieš akis išvystu Lenkijos vaizdus. Kvapas – stiprus dalykas.
Kaip šiandien vėl miela aplankyti senąją Lenkijos sostinę Krokuvą, iš kurios buvo valdoma ir Lietuvos-Lenkijos valstybė. Kai šiandien turistiniai maršrutai driekiasi į Paryžių, Londoną, Romą ir t. t., Krokuva gal kiek ir primiršta. Bet ji labai tinkama savaitgalio kelionėms. Mūsų kalendoriuose šeštoji ir septintoji savaitės dienos pažymėtos raudona spalva, tai reiškia poilsio dienas. Kuri spalva ryškesnė: juoda ar raudona? Sutiksite – raudona. Tad atrodytų, darbo dienos turėtų būti žymimos raudonai, bet yra priešingai. Štai kiek ryškumo ir spindesio skiriama poilsio dienoms. Mačiau kalendorių, kur sekmadienis pirmoje vietoje, o po jo seka kitos savaitės dienos. Suprask – tik pailsėjęs gali dirbti.
Vienas gražiausių Europos miestų
Senoji Lenkijos sostinė Krokuva – vienas gražiausių Europos miestų. Praeityje miestas buvo vadinamas „antrąja Roma“. Keletą šimtmečių jis augo kaip Lenkijos karalių miestas, o XV ir XVI amžiais – kaip didžiausios tuometinės Europos valstybės sostinė – išgyveno klestėjimo laikmetį. Miesto puikybė pritraukė žymiausius to meto menininkus, kurių kūriniai išliko iki šių dienų. Vien tik senamiestyje yra keli šimtai vertingų objektų, todėl turistai gali paprasčiausiai pasinerti į nepakartojamą atmosferą miesto, kuriame tobulai susipynė menas ir istorija. 1978 m. UNESCO Krokuvos senamiestį pripažino vienu iš dvylikos vertingiausių pasaulio kultūros paveldo objektų.
Visi keliai Krokuvoje veda į senamiesčio Turgaus aikštę (Sukienicas). Didžiausią Europoje aikštę (tiesa, dėl tų didžiųjų aikščių ir didžiausių senamiesčių kažkokia painiava, nes kur tik būni, visi aiškina, kad pas juos viskas didžiausia, o didžiausia Europos aikštė, manyčiau, yra Paduvoje) supa senoviniai puošnūs mūriniai pastatai ir rūmai, o aikštės viduryje stovi Sukienicų renesanso stiliaus pastatas, kuris senovėje atliko turgaus vaidmenį.
Tiesa, tokia pastato paskirtis ir šiandien. Pomidorų, agurkų ar bulvių čia nenusipirksi, bet įsigysi suvenyrų, meno dirbinių, audinių (nuo pastarųjų ir kilęs pastato pavadinimas). Aikštės centre stovintis Rotušės bokštas pasviręs 55 cm, tad lenkai juo didžiuojasi ir tuoj primena Pizos bokštą, kuris pasviręs 5,5 m. Aukščiausias aikštės pastatas – gotikos stiliaus Marijos bazilika. Ją puošia Vito Stvošo iš liepos medžio išdrožtas altorius, laikomas vienu vertingiausiu gotikinių altorių Europoje. O iš šios bazilikos bokšto jau beveik šimtas metų kas valandą groja trimitininkas.
Senamiesčio šone įsikūrusiame Jogailos universitete mokėsi Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, lietuviškos raštijos kūrėjai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, skulptoriai Petras Rimša, Kazimieras Ulianskis, tapytojas Justinas Vienožinskis, vyskupas Jurgis Tiškevičius.
Karalių kalva
Kylame į Vavelio kalvą. Remiantis Europos šalių pavyzdžiais galima sakyti, jog Vavelis atliko tokią pat kompleksinę funkciją kaip Prancūzijoje Luvras ar Versalis (valdovų rezidencija), Reimso katedra (karūnavimo vieta) su Sen Deni abatijos bažnyčia (nekropolis). Krokuva Vavelio rezidencijos valstybinę reikšmę sustiprino susiformavęs nacionalinis šv. Stanislovo kultas. Šis šventasis tapo Lenkijos globėju, o Vavelyje yra jo kapas, kuris dar vadinamas Tėvynės altoriumi. Čia net prisiminiau Vilniaus katedros stogo figūras: šv. Elena, šv. Kazimieras ir būtent šv. Stanislovas.
Šv. Stanislovo kapo dešinėje ilsisi Jogaila. Taip pat dešinėje Vazų ir ypač puošni Žygimanto Augusto koplyčios. Tolėliau palaidotas Kazimieras Senasis (arba Didysis), Jadvyga, kurios kapas visad skendi gėlėse, už centrinio altoriaus – Steponas Batoras ir t. t.
Vavelyje pradėtas kurti tautos panteonas. XIX a. pradžioje čia palaidojami nacionaliniai didvyriai – Tadas Kosciuška ir kunigaikštis Juozapas Poniatovskis, čia ilsisi Julijus Slovackis, Adomas Mickevičius (Krokuva – Adomo Mickevičiaus meilės miestas, nors jame jis niekuomet nesilankė). 1935 m. greta karališkųjų kriptų buvo palaidotas naujosios Lenkijos valstybės kūrėjas maršalas Juozapas Pilsudskis. Ir tai dar nebuvo pabaiga. Laidojimo ceremonija katedros požemiuose įvyko 1993 m., kai iš Anglijos buvo pervežti emigracinės lenkų vyriausybės vadovo generolo Vladislovo Sikorskio palaikai. O visai neseniai čia atgulė Lechas ir Maria Kaczynskiai. Pamenu naujojo prezidento rinkimus po Lecho Kaczynskio žūties. Vienas iš pretendentų buvo prezidento Lecho brolis Jaroslavas. Pagalvojęs, jog jis gali tapti prezidentu ir prisiminęs senąją Lietuvos-Lenkijos uniją, pamąsčiau, jog Jaroslavas Kaczynskis vienas, Dalia Grybauskaitė irgi viena… Deja…
Stovėdami prie Žygimanto Augusto kapo prisimename Barborą Radvilaitę, prie kurios karsto Vilniaus katedros požemiuose turbūt ne vienas buvome. Kai kas paburnoja ant karalienės Bonos (Žygimanto Augusto motinos), o reikėtų ją tik girti, nes ji daug padarė, kad į Lenkiją ir kartu į Lietuvą greičiau atkeliautų Renesanso kultūra. Iš gimtinės Italijos pas vyrą Žygimantą Senąjį ją atlydėjo italų menininkai, ji atsivežė didžiulę knygų biblioteką. Drauge su karaliene Bona į Lietuvą atkeliavo ir kitokių tradicijų, tarkim, madingos iškirptės. Vyrams tai darė įspūdį. Taip pat pradėta visai kitaip bendrauti – moteris reikėjo suintriguoti, sudominti.
Apie didingą Žygimanto Augusto ir Barboros meilę byloja istorija, kai karalienei Barborai 1551 metų gegužės 8-ąją Krokuvoje mirus ant Žygimanto Augusto rankų, jis iš šio Lenkijos miesto į Vilnių – jų meilės miestą – lydėdamas mylimosios palaikus kiekviename miestelyje nulipdavo nuo arklio ir eidavo pėsčiomis. Toks elgesys nieko nebūtų stebinęs, jei taip darytų paprastas žmogus, bet tai buvo karališka asmenybė. Jis nusiėmė visas karūnas, karališkąją simboliką ir pamiršęs tai dulkėtomis gatvėmis visą mėnesį, tiek truko kelionė, ėjo paskui mylimosios karstą. Beje, po mylimos Barboros mirties Žygimantas rengėsi tik juodai, kabino tik juodas užuolaidas ir net savo menių sienas liepė išmušti juodu audeklu. Štai apie kokią meilę mums derėtų dažniau kalbėti, o ne apie kokius ten vaikėzus iš Veronos.
Jogaila Vytauto veidu
Senamiestyje už senovinių gynybinių mūrų fragmentų iškilęs Antano Vivulskio suprojektuotas paminklas, skirtas Žalgirio mūšio pergalei, pastatytas 1910 metais, minint 500-ąsias mūšio metines. Garsus pianistas Ignacas Paderevskis, kurį su A. Vivulskiu supažindino Vladislovas Mickevičius (poeto sūnus), Žalgirio paminklo viziją puoselėjo nuo vaikystės – ji gimė jam perskaičius šio mūšio aprašymą. Nuo kiekvieno uždarbio pianistas atidėdavo dalį paminklo statybai, o pamatęs skulptoriaus A. Vivulskio darbus (Šiluvos koplyčią, Trijų Kryžių kalną) iškart apsisprendė – tai būsimo paminklo autorius.
Paminklas buvo atidengtas 1910 metų liepos 15 dieną. Įvairių šalių ir regionų delegacijos rinkosi pasipuošusios tautiniais drabužiais. Aplink paminklą bangavo žmonių jūra. Paminklo atidengime dalyvavęs Juozas Tumas-Vaižgantas pasakė įkvėptą kalbą, kad kūrinį pagimdė meilė tėvynei, jos didingai praeičiai, šiandienei negaliai ir viltingai ateičiai.
Daugelis tvirtina, kad paminklo raitelis – Vytautas. Ir veidas tarsi jo. Tačiau ten – Jogaila. Tai sužinoję visi nusivilia, girdi, tiek vilčių dėta ir še tau. Vytauto figūra skulptoriaus sumanyta žemiau, paminklo postamento priekyje. Didysis Vytautas stovi nusiminęs, nuleidęs galvą, į žemę atrėmęs kardą. Nors ar Jogaila ant žirgo taip jau blogai? O veidų panašumas? Pagaliau, juk jie giminės.
Ką dar galima pamatyti netoli Krokuvos
Lankantis Krokuvoje dar verta aplankyti keletą netoliese esančių būtinų pamatyti vietovių. Pirmiausia tai druskų kasyklas mažame Veličkų miestelyje. Ten rasite 700 metų veikiančias 135 m gylyje esančias druskų kasyklas, kurias puošia įvairios skulptūros, koplyčios bei bažnyčia (visos skulptūros, bažnyčioje altorius ir net šviestuvai padaryti iš druskos).
100 km nuo Krokuvos nutolusi Zakopanė. Pagrindinės šio miestelio gatvės Krupuvki gale yra keltai į kalną, iš kur atsiveria nuostabi Tatrų panorama. Be abejo, dar ežeras Morskie Oko, prie kurio galima nukakti ir vežimaičiu. Miesto kapinėse galima rasti 1907 m. gruodžio 8 d. mirusio ir čia palaidoto Jono Biliūno kapavietės vietą. 1953 m. jo palaikai perkelti į gimtinę. O kvėpuodamas gaiviu Zakopanės oru jauti, koks reikalingas jis buvo sergančiam Jonui Biliūnui.
Paskutinį kartą Zakopanėje lankiausi su mus anksti palikusiu šiauliečiu dailininku Viktoru Ostašenkovu. Sakė, jog jo didžiausia svajonė aplankyti Krokuvą, pamatyti Leonardo da Vinči paveikslą „Madona su šermuonėliu“ (iš 20 nutapytų šio dailininko paveikslų išlikę 15, kurių vienas yra Krokuvoje, o lenkai dargi tvirtina, kad tai antrasis pagal meninę vertę paveikslas po „Monos Lizos“) ir pakilti į Tatrų kalnus. „Nufotografuok mane“, – paprašė jis, kai pakilome į Tatrų kalnus, ir ištiesė fotoaparatą. Praėjus vos mėnesiui po šios kelionės pasiekė skaudi žinia – Viktoro nebėra. Jo sūnus neseniai tarp tėčio daiktų rado šią nuotrauką ir man persiuntė.
Ir dar siūlyčiau apsilankyti Čenstakavoje – viename svarbiausių krikščioniškojo pasaulio religinio kulto centrų, gausiai lankomu piligrimų (po Lurdo Prancūzijoje ir Fatimos Portugalijoje). Kasmet čia atvyksta 4 – 5 milijonai turistų ir maldininkų. Miesto istorija neatsiejamai sutapusi su paulinų vienuolyno Jasna Gura (Šviesos kalnas) istorija. 1382 m. čia įsteigtas vienuolynas, o po metų iš Rytų atvežtas Dievo Motinos su Kūdikėliu paveikslas. Nuo pat pradžios jis tapo tikinčiųjų kulto objektu ir vadinamas „Juodąja Madona“ (dėl Marijos veido spalvos). Pergalinga kova su švedais (1655-aisiais) Čenstakavos vardą išgarsino ir sustiprino tikėjimą Marijos šventovės galia. Girdėjau pasakojimą, jog Čenstakavos „Juodąją Madoną“ tapęs evangelistas Lukas. Tiesa, jog evangelistas Lukas turėjęs tapybinių gabumų, bet dabartinis mokslas gali nustatyti medžio, ant kurio nutapytas paveikslas, senumą, o jis liudija XIV amžių. Reikia manyti, kad evangelistas Lukas buvo tapęs ne vieną Marijos paveikslą, gal tad „Juodosios Marijos“ autorius sėmėsi iš evangelisto įkvėpimo.
Štai kokias mintis pažadino savaitgalis Krokuvoje. Lietuviui nevalia neapsilankyti šiame mieste. Ir daug sužinota, ir savaitgalis maloniai praleistas. Nes juk būna liūdnų savaitgalių. Kaip toje istorijoje apie paskendusį laivą ir ant plaustų išsigelbėjusius keleivius. Vieno ieškota kelis mėnesius. Net keista, kad šis vargšelis išgyveno. Keliant nelaimėlį į laivą, buvo pasiteirauta, kaip jis išgyveno, ar nebuvo liūdna. „Labai buvo liūdna, – pripažino išgelbėtasis, – ypač savaitgaliais.“
Žalgirio mūšio paminklas.
