Milanas: visada skubanti madų sostinė

Šie ste­reo­ti­pai tu­ri ne­ma­žai tie­sos, ta­čiau Ita­li­ja di­de­lė, to­dėl vi­sai ša­liai jų tai­ky­ti ne­ga­li­ma. Pie­tų Ita­li­jo­je iš tie­sų yra dau­giau is­to­ri­nių ir kul­tū­ri­nių ver­ty­bių, žmo­nės čia la­biau at­si­pa­lai­da­vę, triukš­min­ges­ni ir gal­būt ne to­kie darbš­tūs, bet šiau­rė­je - šiek tiek ki­taip.

Sa­vi­tas ir modernus

An­tras pa­gal dy­dį ša­ly­je ir di­džiau­sias šiau­ri­nės Ita­li­jos mies­tas Mi­la­nas kar­tais at­ro­do lyg ne Ita­li­jos da­lis. Tiek ar­chi­tek­tū­ra, tiek pa­gal gy­ve­ni­mo tem­pą, ta­čiau la­biau­siai - pa­gal vie­ti­nių men­ta­li­te­tą. Tai jud­rus, nie­ka­da ne­nus­tygs­tan­tis mies­tas. Tei­gia­ma, jog Mi­la­ne, skir­tin­gai nei ki­tur Ita­li­jo­je, už­bėg­ti į ka­vi­nę at­si­ger­ti ka­vos ne­reiš­kia, kad rei­kia sė­dė­ti su drau­gais ke­le­tą va­lan­dų ir ple­pė­ti. Čia žmo­nės iš­ge­ria ka­vos ir vėl sku­ba į dar­bą. Mies­to sve­čiai at­ro­do kur kas la­biau at­si­pa­lai­da­vę nei vie­tos gy­ven­to­jai.

Mi­la­no ar­chi­tek­tū­ro­je ga­li­ma įžvelg­ti ne­ma­žai vo­kie­čių, aus­trų ir pra­ncū­zų įta­kos.

Sos­ti­nė Ro­ma - ne tik di­džiau­sias mies­tas Ita­li­jo­je, bet ir vie­nas gar­siau­sių bei po­pu­lia­riau­sių pa­sau­ly­je. Mi­la­nas nė­ra la­bai žy­mus, ta­čiau eko­no­miš­kai pats svar­biau­sias ir tur­tin­giau­sias ša­lies mies­tas. Ne kar­tą te­ko gir­dė­ti, kaip bam­ba šiau­ri­nio Ita­li­jos re­gio­no gy­ven­to­jai, esą jie, dirb­da­mi ge­ro­kai dau­giau, tu­ri rem­ti ne to­kį darbš­tų pie­ti­nį re­gio­ną.

Per An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą iš da­lies su­griau­tas Mi­la­nas bu­vo at­kur­tas ir ta­po mo­der­nia, kos­mo­po­li­tiš­ka ša­lies vers­lo bei fi­nan­sų sos­ti­ne. Dėl du­kart per me­tus vyks­tan­čių mil­ži­niš­kų ma­dos mu­gių, į ku­rias su­va­žiuo­ja gar­siau­si pa­sau­lio di­zai­ne­riai, sti­lis­tai ir su­per­mo­de­liai, Mi­la­nas įvar­di­ja­mas kaip Eu­ro­pos ma­dų sos­ti­nė.

Sa­ko­ma, kad Ro­ma at­sto­vau­ja se­na­jai, o Mi­la­nas – nau­ja­jai, mo­der­nia­jai Ita­li­jai. Ta­čiau ne­de­rė­tų ap­si­rik­ti ir per­ne­lyg pa­brėž­ti Mi­la­no mo­der­nu­mo. Nors mies­tas yra šiuo­lai­kiš­kiau­sias ša­ly­je, drau­ge jis ir vie­nas se­niau­sių Eu­ro­po­je, tu­ri dau­gy­bę se­no­sios Ita­li­jos ar­chi­tek­tū­ros ir is­to­ri­jos pa­vel­do.

Nu­vyk­ti paprasta

Mi­la­nas - idea­li vie­ta tu­ri­nin­gai pra­leis­ti sa­vait­ga­lį. Da­bar la­bai pa­pras­ta ir ne­bran­gu nu­vyk­ti į šį mies­tą, to­dėl mū­sų tau­tie­čiai mie­lai nau­do­ja­si to­kia ga­li­my­be. Tiek "Wiz­zair", tiek "Rya­nair" pi­giai skrai­di­na į Mi­la­ną iš Vil­niaus. "Wiz­zair" lėk­tu­vai lei­džia­si pa­grin­di­nia­me mies­to Mal­pen­sos oro uos­te. Iš jo į cen­tri­nę Mi­la­no ge­le­žin­ke­lio sto­tį ke­liau­to­jus per pu­sę va­lan­dos nu­ve­ža mo­der­nūs trau­ki­nu­kai. Bi­lie­to kai­na – 11 eu­rų.

"Rya­nair" skrai­di­na į ma­žes­nį Ber­ga­mo oro uos­tą, esan­tį už 50 ki­lo­me­trų nuo Mi­la­no. Iš ten į mies­tą ga­li­ma nu­vyk­ti au­to­bu­su. Ke­lio­nė trun­ka apie va­lan­dą, ta­čiau kai­nuo­ja pi­giau – 5 eu­rus.

Jei va­žiuo­si­te į Mi­la­ną trau­ki­niu, iš­lip­si­te cen­tri­nė­je sto­ty­je. Į ją de­rė­tų už­suk­ti pa­siž­val­gy­ti net ir tiems, ku­rie ne­ke­liaus trau­ki­niu, nes sta­ti­nys - ra­cio­na­lios ar­chi­tek­tū­ros še­dev­ras. Nors Mi­la­no, kaip ir dau­gu­mos pa­sau­lio mies­tų, sto­ties ra­jo­nas dėl tam­siu par­os lai­ku daž­nai be­si­ren­kan­čių be­na­mių nė­ra pats pa­trauk­liau­sias, die­ną čia vi­siš­kai sau­gu.

Ne­re­ko­men­duo­ja­ma į Mi­la­ną vyk­ti au­to­mo­bi­liu dar­bo die­no­mis. Mies­tas daž­nai bū­na už­kimš­tas, o ras­ti par­ka­vi­mo vie­tą pri­lygs­ta žyg­dar­biui. Siū­lo­ma pa­lik­ti ma­ši­ną Mi­la­no pa­kraš­ty­je ir į cen­trą ke­liau­ti vie­šuo­ju trans­por­tu. Be to, dar­bo die­no­mis ren­ka­mas ir au­to­mo­bi­lio įva­žia­vi­mo į mies­tą mo­kes­tis, ku­ris sie­kia nuo 2 iki 10 eu­rų (jo dy­dis pri­klau­so nuo va­rik­lio ga­lios). Sa­vait­ga­lį čia vai­ruo­ti daug pa­pras­čiau ir ne­rei­kia mo­kė­ti mo­kes­čio.

Tie, ku­rie pa­lie­ka au­to­mo­bi­lius Mi­la­no pa­kraš­ty­je ir ke­liau­ja vie­šuo­ju trans­por­tu, daug ne­pra­ran­da, o gal net ir lai­mi, nes mies­to vie­ša­sis trans­por­tas la­bai pa­to­gus, ne­bran­gus, tvar­ka­raš­čiai su­de­rin­ti. Vien­kar­ti­nis bi­lie­tas, ku­riuo ga­li­ma nau­do­tis va­žiuo­jant me­tro, tram­va­jais ir au­to­bu­sais, kai­nuo­ja 1,50 eu­ro ir ga­lio­ja 90 mi­nu­čių. Per tą lai­ką va­žiuo­ti au­to­bu­sais ir tram­va­jais lei­džia­ma kiek tik no­ri kar­tų, ta­čiau me­tro trau­ki­niu - tik sy­kį. Die­nos bi­lie­tas kai­nuo­ja 4,50 eu­ro.

Pa­to­giau­sia ir grei­čiau­sia ke­liau­ti me­tro, ta­čiau jis nė­ra iš­skir­ti­nis. O štai Mi­la­no tram­va­jai nu­si­pel­no at­ski­ro pa­mi­nė­ji­mo, mat mies­tas uži­ma an­trą­ją vie­tą pa­sau­ly­je pa­gal jų li­ni­jų il­gį. Čia tram­va­jai, pa­na­šiai kaip Lon­do­no dviaukš­čiai rau­do­nie­ji au­to­bu­sai, lai­ko­mi mies­to sim­bo­liu. Mi­la­ne jų ga­li­ma pa­ma­ty­ti įvai­rių: ir mo­der­nių, ir ypač se­nų, an­tik­va­ri­nių, tu­rin­čių me­di­nį in­ter­je­rą. Šie tram­va­jai - tar­si va­ži­nė­jan­tys mu­zie­jai, nes kai ku­rie ga­min­ti 1929 me­tais. Po ka­ro jie bu­vo re­kons­truo­ti ir da­bar yra pui­kios būk­lės. Mi­la­nie­čiai net ne­įsi­vaiz­duo­ja, kad tie se­nu­kai ga­lė­tų ka­da nors nu­sto­ti kur­suo­ti. No­rin­tie­ji šiuos tram­va­jus ga­li iš­si­nuo­mo­ti ir va­ži­nė­jan­tis po mies­tą, švęs­ti juo­se as­me­ni­nes šven­tes.

Dau­gu­ma įdo­mes­nių Mi­la­no ob­jek­tų iš­si­dės­tę ne­to­li vie­nas ki­to, to­dėl ap­žiū­rė­ti mies­tą ne­sun­ku ir pės­čio­mis, nors tai ge­ro­kai už­truks. Ma­nau, pa­pras­čiau nu­si­pirk­ti die­nos bi­lie­tą ir tie­siog pa­tau­py­ti sa­vo lai­ką bei ener­gi­ją. Be to, se­no­vi­nis mies­to tram­va­jus ga­li bū­ti pui­kus pa­kai­ta­las tu­ris­ti­niam au­to­bu­sui.

Su­kly­do­me du kartus

Į Mi­la­ną ge­riau­sia ke­liau­ti vė­ly­vą pa­va­sa­rį ar­ba anks­ty­vą ru­de­nį. Tuo me­tu orai bū­na ma­lo­niau­si. Vė­les­niais ru­dens mė­ne­siais mies­te ne­re­tai ly­ja, tvy­ro rū­kas, o žie­ma daž­nai lie­tin­ga ir šal­ta. Pir­mą kar­tą į Mi­la­ną vy­ko­me rugp­jū­tį ir pa­da­rė­me dvi klai­das. Pir­mo­ji - va­sa­rą Mi­la­ne daž­niau­siai la­bai karš­ta ir drėg­na, to­dėl ne­bu­vo di­de­lio ma­lo­nu­mo die­ną ap­žiū­ri­nė­ti mies­tą tvy­rant karš­čiui. Vi­sa­ver­čiai tai ga­lė­jo­me da­ry­ti tik lei­džian­tis sau­lei.

Ki­ta klai­da, kad pa­si­rin­ko­me rugp­jū­tį. Tuo­met ita­lai tar­si su­si­ta­rę ei­na at­os­to­gau­ti, ma­siš­kai pa­lie­ka mies­tą ir du­mia prie jū­ros. Mi­la­nas taip iš­tuš­tė­ja, kad vaikš­tai ir ste­bie­si, kur din­go žmo­nės. Biu­rai, įstai­gos, dau­gu­ma par­duo­tu­vių, mu­zie­jų ir net vieš­bu­čių už­da­ro­mi. Mū­sų vieš­bu­čio šei­mi­nin­kas iš anks­to pers­pė­jo, kad at­vy­kę ga­lė­si­me per­mie­go­ti tik dvi nak­tis, nes vė­liau vieš­bu­tis ne­be­dirbs, vi­si eis at­os­to­gų.

Ki­ta ver­tus, tai ne­blo­ga pro­ga at­si­pa­lai­duo­ti ir pa­si­mė­gau­ti vi­siš­kai nu­ri­mu­siu mies­tu. Ap­si­pirk­ti ar ap­lan­ky­ti mu­zie­jų tuo me­tu gal ir ne­pa­vyks, ta­čiau ga­li­ma lau­ko ka­vi­nė­se ne­sku­bant siurb­čio­ti ka­vą, ra­miai vaikš­čio­ti po par­ką. Tie­sa, vie­ti­niai pers­pė­ja, kad rugp­jū­tį lie­kan­tys dirb­ti ita­lai bū­na ne itin pa­slau­gūs, nes tuo me­tu, anot jų, nie­kam ne­pa­tin­ka dirb­ti.

Šis sku­ban­tis vers­lo mies­tas tu­ris­tams iš pir­mo žvilgs­nio ga­li pa­si­ro­dy­ti pil­kas, nuo­bo­do­kas ir ne­la­bai šva­rus. Tai klai­din­gas įspū­dis. Ki­ti mies­tai vi­są sa­vo gro­žį pa­pras­tai par­odo iš­kart, o Mi­la­nas iš ke­liau­to­jo rei­ka­lau­ja lai­ko, kruopš­tu­mo ir pa­si­ren­gi­mo. Kai tai gau­na, jis at­sisk­lei­džia vi­su gra­žu­mu.

Ly­gin­da­mi du di­džiau­sius ša­lies mies­tus ita­lai sa­ko: “Ro­ma yra ap­kū­ni ir iš­raiš­kin­ga mo­te­ris, jos gro­žis ir pra­na­šu­mai ma­to­mi iš­kart, o Mi­la­nas - kuk­li, dro­vi mer­gi­na, sa­vo gro­žį at­sklei­džian­ti tik tam, kas jai ski­ria dė­me­sio ir lai­ko.“

Ir žiū­rė­ti, ir pirkti

Mi­la­ne ga­li­ma la­bai daug ką nu­veik­ti ir pa­ma­ty­ti, pra­de­dant se­no­vės baž­ny­čio­mis, pi­li­mis, mu­zie­jais, tea­trais, aikš­tė­mis ir bai­giant įvai­rio­mis pra­mo­go­mis bei ap­si­pir­ki­mu.

Mi­la­ne iš­vy­si­te se­niau­sias Ita­li­jos baž­ny­čias. Jos net se­nes­nės nei am­ži­na­ja­me mies­te, nes Mi­la­nas bu­vo Ro­mos im­pe­ri­jos šiau­ri­nės da­lies sos­ti­nė. Žy­miau­sia iš vi­sų baž­ny­čių ir aps­kri­tai svar­biau­sias mies­to pa­sta­tas - go­ti­ki­nė Mi­la­no ka­ted­ra. Tai XIV - XIX am­žiaus mar­mu­ro sta­ti­nys, ku­ria­me yra dau­giau kaip tūks­tan­tis skulp­tū­rų. Ka­ted­ra už­bu­rian­ti, ta­čiau man la­biau­siai pa­ti­ko už­kop­ti ant jos sto­go ir pa­žvelg­ti į mies­tą iš vir­šaus. Vi­du­je taip pat yra mu­zie­jus, ku­ria­me ga­li­ma su­si­pa­žin­ti su ka­ted­ros sta­ty­mo is­to­ri­ja.

Ka­ted­ros aikš­tė - so­cia­li­nė ir kul­tū­ri­nė mies­to šir­dis - di­džiau­sia Mi­la­ne. Jo­je la­bai jau­ku va­ka­re, ypač prieš Ka­lė­das, kai įsi­žie­bia gat­vės ži­bin­tai. Aikš­tė­je ga­li­ma ap­lan­ky­ti ne tik baž­ny­čią, bet ir ka­ra­liš­kuo­sius rū­mus, pa­sig­ro­žė­ti ka­ra­liaus Vik­to­ro sta­tu­la, ki­tais pa­sta­tais, ap­si­pirk­ti pre­ky­bos cen­trų komp­lek­se Vit­to­rio Ema­nue­le Galleria. Čia sma­gu ne vien pirk­ti, bet tie­siog vaikš­ti­nė­ti ir jaus­tis kaip mu­zie­ju­je, nes par­duo­tu­vės įsi­kū­ru­sios vie­na­me is­to­ri­nių Mi­la­no pa­sta­tų. Pa­ga­liau ga­li­ma tie­siog sė­dė­ti aikš­tė­je ir gurkš­no­jant gė­ri­mą ste­bė­ti ba­lan­džius, sku­ban­tį mies­to gy­ve­ni­mą.

Mė­gė­jams pirk­ti Mi­la­nas yra idea­lus pa­si­rin­ki­mas. Bet ku­ris čia ras vis­ko pa­gal sa­vo sko­nį, pra­de­dant di­de­liais pre­ky­bos cen­trais, pra­ban­giau­sio­mis par­duo­tu­vė­mis, pre­kiau­jan­čio­mis var­di­nė­mis di­zai­ne­rių ko­lek­ci­jo­mis, bai­giant ma­žy­čiais an­tik­va­ria­tais ar dė­vė­tų dra­bu­žių krau­tu­vė­lė­mis. Be jau mi­nė­to Vit­to­rio Ema­nue­le Galleria pre­ky­bos cen­tro, nie­kas ne­pri­lygs­ta Cor­so Bue­nos Aires kvar­ta­lui – dar vie­nam pir­kė­jų ro­jui.

Ne­kin­tan­ti tradicija

Mi­la­ne gau­su dė­me­sio ver­tų baž­ny­čių ir mu­zie­jų, at­sto­vau­jan­čių įvai­rių epo­chų ar­chi­tek­tū­rai. Dau­gu­ma jų įtrauk­ti į UNES­CO pa­sau­lio pa­vel­do są­ra­šą. Iš įdo­mes­nių pa­mi­nė­čiau Šv. Ber­nar­do baž­ny­čią, vie­ną šiur­piau­sių pa­sau­ly­je, nes ši ma­žu­tė šven­to­vė pil­na ske­le­tų. Sa­ko­ma, kad jo­je dar ir vai­de­na­si.

Žy­miau­sias Mi­la­no mu­zie­jus yra Bre­ros pi­na­ko­te­ka. Tai pa­sau­li­nio ly­gio mu­zie­jus, tar­si ita­liš­ka­sis Luv­ras. Ja­me eks­po­nuo­ja­mos vie­nos svar­biau­sių ir gar­siau­sių Ita­li­jos me­no ko­lek­ci­jų.

Bū­ti­na ap­lan­ky­ti Sfor­cų pi­lį (Cas­tel­lo Sforzesco), ku­rio­je re­zi­da­vo svar­bios ita­lų šei­mos. Kiek vė­liau pi­lis bu­vo Aus­tri­jos gu­ber­na­to­riaus re­zi­den­ci­ja, o da­bar - di­džiau­sias Mi­la­no is­to­ri­nis mu­zie­ji­nis komp­lek­sas. Tarp mu­zie­jų gar­siau­sia Sfor­cų pi­lies pi­na­ko­te­ka – dai­lės dar­bų ga­le­ri­ja, ku­rio­je ga­li­ma iš­vys­ti žy­mių Re­ne­san­so lai­ko­tar­pio ita­lų me­ni­nin­kų dar­bų.

Už Sfor­cų pi­lies įkur­tas Mi­la­no Sem­pio­ne par­kas. Ja­me yra eže­ras, am­fi­tea­tras ir Trium­fo ar­ka, pa­sta­ty­ta pa­gal Na­po­leo­no idė­ją, kai šis trium­fuo­da­mas įžen­gė į Mi­la­ną. Nors ža­liuo­jan­čių erd­vių mies­te ne­trūks­ta, Sempione par­kas - po­pu­lia­riau­sia mi­la­nie­čių poil­sio vie­ta.

Mi­la­nas yra vie­nas mo­der­niau­sių ir la­biau­siai be­si­kei­čian­čių mies­tų Ita­li­jo­je, ta­čiau vie­nas da­ly­kas ja­me nie­ka­da ne­kin­ta. Tai - mais­to ga­mi­ni­mo kul­tū­ra. Mi­la­nas yra tra­di­ci­nės ita­liš­ko mais­to ga­my­bos bas­tio­nas ša­ly­je. Čia tiek pa­pras­ti ir pi­gūs, tiek bran­gūs ir pra­šmat­nūs res­to­ra­nai gar­bės rei­ka­lu lai­ko pa­siū­ly­ti sve­čiams tra­di­ci­nių ita­liš­kų pa­tie­ka­lų, pa­ga­min­tų taip, kaip juos ga­min­da­vo pro­tė­viai. To­dėl ti­kros ita­liš­kos vir­tu­vės ger­bė­jams - prie to­kių pri­ski­riu ir sa­ve - ke­lio­nė į Mi­la­ną bus pui­kus spren­di­mas.