|
|
|
|
|
Mokesčiai ir įmokos: kuo jie skiriasi?
|
Vienas žymus asmuo yra pasakęs, kad gyvenime negalima išvengti dviejų dalykų: mirties ir mokesčių. Tačiau tenka pastebėti, kad žodžiu „mokestis“ dažniausiai yra apibūdinami visi mokestiniai įsipareigojimai ir mokestinės prievolės ne tik valstybės ir savivaldybių biudžetams, bet ir ūkio subjektams, kurie teikia tam tikras paslaugas (šildymo, karšto vandens ir pan.). Tačiau iš esmės sąvoką „mokestis“ turėtume išskirti siaurąja (grynąja) ir plačiąja prasme. Šiame straipsnyje ir panagrinėsime esminius skirtumus ir panašumus tarp mokesčio siaurąją prasme ir plačiąja prasme (įmokos, rinkliavos ir pan.), kad būtų aiškiau, kodėl tie mokesčiai yra „neišvengiami“ ir ką mes už juos gauname.
Paanalizuokime pagrindinį įstatymą, kuris reglamentuoja mokesčių administravimą. Toks įstatymas yra Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – MAĮ). MAĮ 2 str. 23 dalyje mokestis apibrėžiamas taip: mokestis – mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Toje pačioje dalyje nustatyta, kad MAĮ įstatyme mokesčio sąvoka apima ir šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytas įmokas ir rinkliavas (pvz., įmokos į Garantinį fondą, valstybinio socialinio draudimo įmokos, privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir kt.).
Taigi MAĮ įstatymas reglamentuoja mokesčių (plačiąja prasme) administravimą. Mokesčiai (plačiąja prasme) savo esme yra reikalingi tam, kad būtų gauta pajamų, kurių pagalba valstybė ir savivaldybės galėtų vykdyti savo ekonomines, socialines, kultūrines ir kitas visuomenei ir bendruomenėms reikalingas funkcijas. Vienos funkcijos (pvz., švietimo ir kultūros sistemų, šalies saugumo sistemos ir kitų sistemų išlaikymas) vykdomos surenkant mokesčius siaurąją prasme, o kitos (pvz., sveikatos sistemos, valstybinio socialinio draudimo sistemos išlaikymas) – surenkat mokesčius plačiąja prasme (rinkliavos ir įmokos). Tačiau iš esmės visi sumokėti mokesčiai (tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme) grįžta (vieni tiesiogiai, kiti netiesiogiai) tam tikru pavidalu juos sumokėjusiam mokesčių mokėtojui. Pagal tai ir yra skiriamas mokestis siaurąja (grynąja) prasme nuo mokesčio plačiąją prasme.
Asmuo, mokėdamas mokestį plačiąja prasme (tai yra įmokas ir rinkliavas) už tai iš valstybės ar savivaldybės gauna tam tikrą paslaugą. Kad būtų aiškesnė įmokų ir rinkliavų esmė, panagrinėkime Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą (toliau – SD įstatymas) ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą (toliau – VSD įstatymas) bei Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymą (toliau – Rinkliavų įstatymas).
Įmokos
SD įstatymo 2 str. 5 dalyje nustatyta, kad privalomasis sveikatos draudimas yra valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, kuri SD įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis garantuoja privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už suteiktas paslaugas, vaistus ir medicinos pagalbos priemones kompensavimą, kai įvyksta draudiminis įvykis. SD įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad privalomojo sveikatos draudimo draudiminiai įvykiai yra gydytojo diagnozuoti privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamų asmenų sveikatos sutrikimai ar sveikatos būklė, kurie yra pagrindas privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims teikti SD įstatyme ir kitose teisės aktuose nustatytas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir apmokėti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.
Pagal minėtas SD įstatymo nuostatas matyti, kad asmuo, mokėdamas privalomojo sveikatos draudimo įmokas (toliau – PSD įmokos) gauna iš valstybės tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas, kai įvyksta tam tikras draudiminis įvykis, t.y. susiklosto tam tikros aplinkybėmis, su kuriomis yra siejamos sveikatos draudimo sistemos teikiamos paslaugos. Taigi asmuo, mokėdamas PSD įmokas, už jas anksčiau ar vėliau gauna tam tikrą jam reikalingą paslaugą iš valstybės.
Iš esmės taip pat yra ir su valstybiniu socialiniu draudimu. VSD įstatymo 2 str. 11 dalyje nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo išmokos yra įstatymų nustatytos socialinio draudimo išmokos (pvz., senatvės, neįgalumo ir kitos pensijos, bedarbio pašalpa ir kitos išmokos), į kurias įgyja teisę apdraustieji ir kiti įstatymų numatyti asmenys, kai įvyksta draudiminis įvykis. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudiminiu įvykiu yra laikomas juridinis faktas, dėl kurio atsiranda teisė į valstybinio socialinio draudimo išmoką įstatymų nustatyta tvarka. Kaip matyti iš minėtų VSD įstatymo nuostatų, teisė gauti tam tikrą valstybinio socialinio draudimo išmoką atsiranda įvykus tam tikram juridiniam faktui, t.y. susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Pavyzdžiui, asmuo įgyja teisę gauti senatvės pensiją sulaukęs pensijinio amžiaus arba įgyja teisęs gauti bedarbio pašalpą, kai tampa bedarbiu ir įsiregistruoja darbo biržoje bei atitinka kitas aplinkybes, su kuriomis siejama tokia išmoka.
Taigi iš esmės PSD įmokos ir valstybinio socialinio draudimo įmokos mokamos už tai, kad ateityje, įvykus tam tikroms aplinkybėms, gyventojas galėtų gauti tam tikrą paslaugą ar išmoką iš valstybės, t.y. jo sumokėtos tam tikros rūšies įmokos tiesiogiai sugrįžtą tam tikra paslauga arba socialine išmoka. Paprasčiau tariant, jeigu yra tam tikros įstatyme numatytos aplinkybės, tai privaloma mokėti įmokas šiandien, kad ateityje, įvykus tam tikroms aplinkybėms, gautum tam tikrą paslaugą (išmoką) ateityje.
Rinkliavos
Įmokos skiriasi nuo rinkliavų pagal paslaugos gavimo laiką. Rinkliavų įstatymo 2 str. 1 dalyje valstybės rinkliava suprantama kaip privaloma įmoka už valstybės ir vietos savivaldos institucijų, tarnybų, įstaigų ar organizacijų teikiamas paslaugas (pvz., santuokos įregistravimą, paso pakeitimą ir kt.).
Rinkliavų įstatymo 11 straipsnyje nustatytas baigtinis sąrašas paslaugų, už kurias kiekviena savivaldybė turi teisę savo teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas, kurios pagal šio įstatymo 2 str. 3 dalį galioja toje konkrečioje savivaldybėje. Pavyzdžiui, tam tikros savivaldybės yra nustačiusios rinkliavas už automobilių stovėjimą tam tikrose savivaldybės teritorijose (pvz., centre, senamiestyje) arba už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą ir kt.
Taigi savo esme rinkliavos yra mokamos už paslaugą, kurią rinkliavos mokėtojas tiesiogiai gauna iš karto. Be to, tam tikros rinkliavos yra neprivalomos. Pavyzdžiui, vairuotojas neprivalo mokėti automobilių stovėjimo rinkliavos, nes jis gali automobilį pasistatyti ir toje savivaldybės teritorijos vietoje, kurioje už automobilio stovėjimą rinkliavos mokėti nereikia.
Iš esmės rinkliavas reikia mokėti tada, kai jos mokėtojui prireikia tam tikros paslaugos iš valstybės ar savivaldybės institucijos, įstaigos ar kitos organizacijos.
Mokesčiai siaurąja (grynąja) prasme
Rinkliavos ir įmokos nuo mokesčių siaurąja prasme skiriasi pagal valstybės ir savivaldos institucijų teikiamų paslaugų būdą. Mokesčių mokėtojas, mokėdamas mokesčius siaurąja prasme (gyventojų pajamų mokestis, pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis, akcizai, loterijų ir azartinių lošimų mokestis bei kt.), tiesiogiai negauna tam tikrų valstybės (savivaldybių) teikiamų paslaugų, t.y. vykdomų funkcijų. Tai yra, jis mokėdamas mokesčius siaurąja prasme už juos tiesiogiai jokių paslaugų negaus. Tačiau sumokėti mokesčiai jų mokėtojui grįžta netiesiogiai. Pavyzdžiui, gyventojas turi mokyklinio amžiaus vaikų, kurie lanko valstybinę mokyklą ir gauna nemokamą švietimą, nes švietimo sistema yra išlaikoma iš jo ir kitų mokesčių mokėtojų mokamų mokesčių. Arba gyventojas mėgsta lankytis viešosiose bibliotekose, muziejuose, kurie yra išlaikomi iš valstybės ar savivaldybių lėšų. Arba degant mokesčio mokėtojo turtui ji gesinti atvažiuoja ugniagesiai, kurie yra išlaikomi iš valstybės biudžeto.
Kiti „mokesčiai“
Dažnai mokesčiais visuomenėje vadinami ir mokėjimai už teikiamas komunalines paslaugas (pvz., centralizuotą šildymą, šalto ir karšto vandens tiekimą, nuotekų šalinimą, elektros energiją ir kt.). Tačiau iš esmės tai yra atsiskaitymas už prekes ir paslaugas jų tiekėjams, t.y. vartotojas įsigyja jam reikalingą paslaugą (prekę). Todėl šie mokėjimai nėra laikytini mokesčiais net ir plačiąja prasme, nes tai paprasčiausi skoliniai įsipareigojimai pardavėjui už praduotą prekę ar suteiktą paslaugą.
Taigi apibendrinant darytina išvada, kad mokesčiai siaurąją (grynąja) prasme yra privalomi mokėti, tačiau jie sugrįžtą mokesčius mokančiam asmeniui netiesiogiai. Įmokos mokamos šiandien, kad ateityje, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, jas mokėjęs gyventojas gautų tam tikrą paslaugą (pvz., sveikatos priežiūros) ar socialinę išmoką (pvz., senatvės pensiją). Rinkliavos mokamos už valstybės ar savivaldybių institucijų teikiamas paslaugas, kurios asmeniui yra reikalingos šiandien. Be to, ne visos rinkliavos yra privalomos. Todėl vartodami sąvoką „mokestis“ turėtume skirti, už ką ir kam jį mokame ir ko už tai galime tikėtis.
