Jeigu jūsų paklaustų, kaip susikalba šunys, turbūt atsakytumėte: „Lodami!“ Bet ar kada nors matėte porelę šunų, draugiškai bėgančių parko takeliu ir kažin ką tarp savęs skalijančių?
Tikrai ne, nes šunys susikalba kūno kalba. Daugybę tūkstantmečių taip darė ir mūsų protėviai.
Vizgina uodegą
Net mažas vaikas žino, ką reiškia, kai šuo vizgina uodegą. O ar kada susimąstėme, kodėl jis tai daro? Ką mums tuo nori pasakyti savas arba pirmą kartą sutiktas keturkojis?
Ratais į visas puses besimakaluojanti, o kartais net visą šuns kūną „vizginanti“ uodega – audringo džiaugsmo išraiška. Iš lėto judinama uodega – ženklas, kad šuo svarsto, ar tikrai gera mintis buvo jį paglostyti. Jei tokia lėtai judanti uodega dar ir aukštai iškelta, neskubėkite eiti prie keturkojo - šiuo metu jis vargu ar to nori. Jei uodega ne tik nevizginama, bet ir pabrukama taip, kad jos net nematyti, vadinasi, šuo bijo.
Belieka priminti, jog reakcija į baimę gali būti bėgimas arba gynyba. Nesiartinkite.
Bet kuriuo atveju – ir visiškai priešingai paplitusiai nuomonei – uodega nėra pagrindinis šuns būsenos rodiklis. Smarkiai susijaudinęs keturkojis gali intensyviai vizginti uodegą ir įkąsti, o jos nejudinantis šuo gali būti stebėtinai draugiškai nusiteikęs. Pabrukta uodega būdinga kai kuriems kurtų šeimos atstovams. Taigi būtina stebėti šuns kūną ir tinkamai „šifruoti“ siunčiamus signalus.
Pašiaušia kailį
Kukli žmogaus kūno plaukų danga nė iš tolo nėra tokia efektinga bendravimo požiūriu kaip tankus šuns kailis. Išraiškingiausia vieta – nugaros ir kaklo viršutinė dalis, vadinamoji ketera.
Atsimenate posakį: „Man net plaukai pasišiaušė.“ Kodėl? Tikrai taip, iš baimės. Arba iš pykčio. Šuns atveju signalas toks pat.
Jeigu mūsų anksčiau aptarta šuns uodega lėtai vizginama į šonus, o ketera ar net visa nugara iki pat uodegos galiuko pašiaušta – tai nieko gero nežada. Keturkojis yra sudirgęs arba išsigandęs. Jei nežinote, kaip jį nuraminti, pasitraukite, nes tokioms žinioms įgyti reikia nemažai patirties.
Dar vienas šunų kailio ypatumas atsiskleidžia kilus stresui. Jeigu užsukus į veterinarijos gydytojo kabinetą iki šiol puoselėtas augintinio kailis staiga pradeda kuokštais slinkti – neišsigąskite. Tai streso padarinys.
Įtampą gali rodyti ir staiga pabirusios pleiskanos (jei šuo nuolat pleiskanoja ir nepadeda nei keičiamas ėdalas, nei kailio priežiūros priemonės, priežastis gali būti ta pati – stresas, bet lėtinis).
Nervingai laižosi, vengia žvilgsnio
Anatominiai skirtumai turi įtakos tam tikriems kūno kalbos skirtumams tarp rūšių, ir tai gerokai apsunkina bendravimą. Sakysime, susinervinęs ar nerimaujantis žmogus dažnai kramto lūpas (rašiklį, nagus).
Sunerimę šunys lūpų nekramto – vargu ar jiems būtų paprasta taip elgtis, tačiau jie laižosi. Atsižvelgiant į tai, koks nerimo intensyvumas, gali būti ir greitas, ir lėtas lyžtelėjimas arba demonstratyvus perbraukimas liežuviu iš vienos burnos pusės į kitą. Paprastai kartojamas. Tuo pat metu šuo nusuka žvilgsnį, lyg sakydamas: „Nenoriu to matyti.“
Šie ženklai rodo, kad keturkojis išgyvena stresą ir prašo nutraukti nerimą keliančius veiksmus. Taip pat tai gali būti prašymas pakeisti aplinką, kurioje jis jaučiasi nejaukiai. Tokiais signalais šuo bando taikiai išspręsti situaciją. Išvertus į žmonių kalbą tai reikštų: „Supratau, esi nepatenkintas tuo, kas įvyko.“ Todėl tęsti „pamokslo“ nebeverta – šuo tik dar labiau nervinsis.
Žiovauja, bet miego nenori
Kitas signalas, tarsi sakantis: „Būk geras, liaukis“, yra žiovulys. Visi žinome, kad jis „užkrečiamas“. Žiovauja ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. Mokslininkai tai sieja su gebėjimu jausti empatiją.
Dažna situacija, kai šeimininkas bara šunį, o šis plačiai ir demonstratyviai žiovauja. Tada paprastai padaroma klaidinga išvada, kad „jam net neįdomu, kaip aš pykstu“. Dalis tiesios yra – augintiniui šeimininko riksmas tikrai neįdomus. Gyvūną tai gąsdina ir šis žiovaudamas prašo liautis šaukti. Šunų elgsenos specialistai tai vadina „raminamuoju signalu“.
Smarkiau lekuoja
Dar vienas streso ženklas – lekavimas. Jeigu gyvūnui karšta, visiškai natūralu, kad jis lekuoja. Tačiau ar prisimenate jausmą pamatę, kad jūsų piniginė su visomis banko kortelėmis ir banknotais paslaptingai išgaravo? Pasidarė karšta, ar ne? Gal net prakaitas išmušė. Kol apsičiupinėję supratote, kad piniginė su visomis gėrybėmis įsmuko už praplyšusio pamušalo...
Ką gi, šunims puikiai pažįstama būsena, kai „net karštis išmuša“. Ir vėsinasi jie kaip įstengia – smarkiai lekuodami.
Taigi, jei šuo nepasikeitus krūviui ar aplinkos temperatūrai pradėjo smarkiau lekuoti – pasidomėkite, kas privertė augintinį nerimauti, ir pasistenkite nuraminti.