Kazio Varnelio muziejus arba kur puikiai dera „vakar“ ir „šiandien“

Mes kasdien daug girdime apie būtinybę saugoti savo istoriją ir puoselėti kultūrinį palikimą, tačiau jeigu gatvėje sutikto tautiečio paklaustume, kur yra Kazio Varnelio muziejus, tikėtina, kad daugelis į šį klausimą neatsakytų. Neatsakytų netgi tie, kurie visą gyvenimą pragyveno Vilniuje ir kasdien vaikšto jo gatvėmis. Kiek apmaudu, nes Kazio Varnelio namai – muziejus įsikūrę labai įspūdingoje vietoje – šalia pat miesto Rotušės.

 Prisipažinsiu, aš irgi buvau tarp tų, kuriems šis pavadinimas nedaug ką sakė, tačiau džiaugiuosi, kad pagaliau užpildžiau šią išsilavinimo spragą ir kviečiu kartu su manim pasižvalgyti po šį įspūdingą, vieno žmogaus – Kazio Varnelio – įkurtą ir eksponatais užpildytą, muziejų.

Žvelgiant iš gatvės, sunku patikėti, kad toks, atrodytų, nedidelis ir siauras pastatas gali turėti tiek paslapčių, tačiau tik įžengus pro K. Varnelio muziejaus duris, situacija iškart pasikeičia.

Pasak maloniai sutikusio pabūti gidu Vido Poškaus, muziejų sudarantys pastatai buvo pastatyti dar XV a., tačiau tada tai buvo kelių pastatų grupė, kuriuos skyrė nuo dabartinės Rotušės aikštės einanti gatvė. Vėlia, XVII a., gatvės galai buvo užmūryti, taip suformuojant naujas, senuosius pastatus sujungusias erdves, o buvusi gatvė tapo vienu iš dviejų dabartinio muziejaus vidinių kiemelių.

„Beje, originalus yra ne tik pas muziejaus pastatas, bet ir jo ekspozicija.“ – „paslaptimis“ dalinasi V. Poškus – „Pavadinimas „namai – muziejus“ leidžia suprasti, kad tai nėra tipiškas muziejus, kuriame eksponatai saugomi apšviestose vitrinose. Čia daugumas eksponatų atviri, „pasiekiami ranka“, nors lankytojų prašoma to nedaryti. Taip pat dėl šios priežasties stengiamasi, kad grupės nebūtų didelės. Pastatas statytas ne šiandien, praėjimai, dažnai, siauri, patalpos – taip pat 500 m. senumo, tad didelei žmonių grupei ir nebūtų patogu klaidžioti muziejaus labirintais. Būtent – labirintais. Tokia ir buvo muziejaus ekspozicijos idėja – ėjimas tam tikra kryptimi, tam tikra tvarka, vis atrandant kažką naujo.“

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad pastatas tiesiog užpildytas istoriniais daiktais ir meno kūriniais, tačiau įsižiūrėjus geriau, supranti, kad visa tai puikiai dera tarpusavyje. Vienoje salėje – senoviniai žemėlapiai ir litografijos, kitoje – biustai, trečioje – įvairaus laikotarpio paties K. Varnelio darbai, ketvirtoje – senoviniai eksponatai, puikiai papildomi moderniais muziejaus įkūrėjo paveikslais. Iš viso gyvenamą namą primenančiame pastate yra 33 ekspozicinės „salės“, kurias, bent jau man labiau norėtųsi vadinti „erdvėmis“, nes toli gražu ne visos gotikinio pastato patalpos atitinka dabartinę „salės“ sampratą.

Kadangi pastatas, tiksliau, buvę atskiri, o tik vėliau sujungti, pastatai, statyti buvo dar XV a., kai namas be rūsio buvo sunkiai įsivaizduojamas, po visu dabartiniu statiniu yra rūsys, toks pat įspūdingas, kaip ir antžeminis pastatas.

„Rūsiai dar neįrengti, tad lankytojų čia, paprastai, nevedame“. – pasakoja V. Poškus –, „Bet planuojame išnaudoti ir šias patalpas. Rūsių sienos puikiai išsilaikiusios, įspūdingai atrodo skliautuotos gotikinės lubos, tad, tikėtina, čia įdomu būtų apsilankyti tiek besidomintiems Lietuvos architektūra, tiek ir istorija.“

Dar viena patalpa, kuri taip pat, dažniausiai, uždara lankytojų grupėms – paties Kazio Varnelio studija. Ji įsikūrusi tarsi prie pagrindinio pastato prilipinto, kiek tamsesnio fasado statinio mansardoje. Žiūrint iš lauko, sunku įsivaizduoti, ką slepia aukštas barokinis pastato stogas, bet patekus į mansardą, ten atsiveriantis vaizdas pribloškia. Reikalas tas, kad po stogu, mansardoje... yra milžiniška erdvė, kurioje savo laiku tapė Kazys Varnelis. Studijos sienos – buvusios laukinės greta vienas kito stovėjusių gotikinių statinių sienos, kuriose aiškiai matosi dabar jau po stogu atsidūrusių senųjų namų fasadai. Kartu tai – labai įdomus, jau minėtas, architektūrinis sprendimas, kai užmūrijus tarp namų buvusią erdvę, sukuriamos naujos gyvenamos patalpos, išsaugant dalį senųjų statinių bruožų.

Puikiai suprantu, kad visada yra patalpos, kur ekskursijos nevedamos, tačiau, manyčiau, kad konkrečiu atveju, būtina apsilankyti tiek muziejaus rūsiuose, tiek ir mansardoje. Tokiu atveju lengviau bus perprasti ne tik patį pastatą, bet ir lengviau suvokti XV – XVII a. Lietuvos architektūrą bei tikrąją to žodžio prasme „prisiliesti“ prie praeities.

O štai į muziejuje esančią biblioteką, bent jau knygų mylėtojams, rekomenduočiau neiti. Pamačius per 50 metų sukauptų beveik 7 000 spausdintų leidinių kolekciją bus labai sunku prisiversti biblioteką palikti. XVIII – XIX amžiaus itališkos knygos apie architektūrą, iliustruota viduramžių japonų karybos „instrukcija“, albumai, enciklopedijos... Šedevrai, galintys papuošti bet kurio pasaulinio muziejaus ekspoziciją.

„Muziejuje nesunkiai būtų galima parašyti ir vieną kitą disertaciją. Medžiagos tam tikrai užtektų.“ – pajuokauja V. Poškus. Ir tame slypi nemažai tiesos, nes atskirai būtų galima aprašyti beveik kiekvieną muziejaus eksponatą – vazą, biustą, senovinę sulankstomą kėdę ar K. Varnelio nutapytą paveikslą. Atskirai būtų galima aprašyti ir patį pastatą, jo erdves, skliautuotus rūsius ar į viršų šaunantį mansardos stogą. Būtų, tačiau tam reiktų nemažai laiko, tad gerokai paprasčiau pasižvalgyti po šį unikalų muziejų patiems.

Juolab, kad muziejaus lankymas yra nemokamas (kas, deja, šiandien yra ganėtinai aktualu), muziejus nedirba tik pirmadieniais ir sekmadieniais, o kitomis dienomis, susitarus telefonu +370 5 2791644, Kazio Varnelio surinkta ir sukurta ekspozicija laukia jūsų.

Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus

Prim.lt