Judesiu gydo dvasines ir fizines ligas

Šokio judesio terapijos praktikė, Lietuvos šokio judesio terapijos asociacijos narė Rasa Urbonavičienė teigia, jog šokis, kaip gydymo menas, yra žinomas jau nuo senų senovės daugelyje pasaulio tautų. Pasak jos, iki šių dienų indėnai, eskimai, aborigenai, afrikiečiai, arabai, indai yra išlaikę sakralinę, mistinę šokio sampratą. Todėl ne veltui ir dabar įvairiose pasaulio kultūrose yra gyva išmintis, jog šokis – universali saviraiškos priemonė, gydanti ne tik kūną, bet ir sielą.

Judesio terapijos ištakos
„Šiandien į Pasaulį ir Lietuvą šokis, kaip gydymo, savęs pažinimo menas, atkeliauja šokio-judesio terapijos pavadinimu. Šokio-judesio terapija atsirado 20 amžiaus viduryje Amerikoje, tačiau jos priešistorė slypi 19 amžiaus pabaigoje – 20 amžiaus pradžioje. Ši terapija į atskirą discipliną formuojasi iš į kūną orientuotos terapijos, kurios pradininkas – austrų psichiatras W. Reichas. Vėliau jo darbą pratęsė ir toliau vystė amerikietis psichoterapeutas A. Lowenas. Neabejotiną įtaką šokio terapijai turi ir balerina I. Dunkan, kuri gyveno tuo pat metu ir pati ieškojo natūralaus judėjimo, inspiruoto emocijų“, – šokio judesio istoriją dėsto R. Urbonavičienė.
Tačiau, kad šokis yra geriau atliekamas pasitelkus vaizdinius per emocijas, pirmoji, pasak R. Urbonavičienės, pastebėjo modernaus šokio šokėja, choreografė Marian Chace. Kad prieš pusamžį šokio judesio terapija buvo pradėta taikyti ligoninėje sergantiems regresyvinėmis, psichinėmis ligomis – jos nuopelnas. „Tada susiformavo nuomonė, jog raumenų aktyvumas, išreiškiant emocijas, yra šokio pagrindas, ir šokis yra priemonė tokiai veiklai struktūruoti ir organizuoti, o tai galėtų būti prielaida, kad šokis yra potenciali komunikavimo ir pakartotinio integravimosi į visuomenę priemonė“, – sako R. Urbonavičienė.

Šokis suvokiamas universaliau
Šiuolaikinė šokio-judesio terapeuto profesija, pasak R. Urbonavičienės, apima šokį, judesį ir psichologijos mokslą bei terapinę praktiką. Į Lietuvą šokio-judesio terapija atkeliavo ne taip senai – per keletą gyvavimo metų ji vis ryžtingiau skinasi kelią. „2011 metais buvo įkurta Lietuvos šokio-judesio terapijos asociacija, kurios tikslas yra plėtoti šokio-judesio terapiją kaip profesiją, mokslą, paslaugą, discipliną, vienyti ir koordinuoti savo narių veiklą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, atstovauti savo narių interesams ir juos ginti. Šiuo metu šokio-judesio terapiją praktikuojančių specialistų nėra daug“, – pasakoja specialistė. Pasak jos, daugiausiai specialistų dirba privačiame sektoriuje – veda savęs pažinimo užsiėmimus. Keletas specialistų sėkmingai tai taiko specialiųjų poreikių turintiems psichikos susirgimų vaikams ir suaugusiesiems.“

Įtraukia į kūrybinį procesą
Pati šokio-judesio terapija, pasak R. Urbonavičienės, apibrėžiama kaip psichoterapinis (arba terapinis) judesio ir šokio naudojimas, kai žmogus įtraukiamas į kūrybinį procesą, siekiant vystyti emocinę, kognityvinę, fizinę, dvasinę ir socialinę asmens integraciją.
„Judėjimas atspindi asmenybę, o judesys atspindi žmogaus emocinę būseną. Tai tiesiogiai susiję su žmogaus gyvenimo kokybe. Kiekvieną judesį galima užrašyti tarsi natas sąsiuvinyje. Protas, kūnas, emocinės būsenos ir tarpasmeniniai santykiai yra nuolatinėje sąveikoje, o kūno judėjimas atspindi vidinius procesus bei suteikia jų įvertinimo galimybes ir poveikio būdus. O kadangi kūnas ir protas sąveikauja, judesių pasikeitimas veikia visuminį kūno funkcionavimą“, – aiškina R. Urbonavičienė.
Pasak šokio judesio terapijos praktikės, terapeutas užsiėmimų metu pripažįsta ir palaiko kliento judėjimą, skatina naujų judesio modelių vystymą ir integraciją, bei emocines patirtis lydinčias šiuos pokyčius. Kūno judesys teikia informaciją apie žmogaus vidinę būseną, tad saugioje aplinkoje yra gilinamasi į tai, kaip žmogus juda, ką jaučia šokdamas, kokias strategijas bei veiksmus jis naudoja ir panašiai. „Tėkmė yra vienas iš pagrindinių tikslų, kurio siekiama šios terapijos metu. Iliustruosiu savo mintį pavyzdžiu: įsivaizduokite dirigentą ir orkestrą. Dirigentas, tai aš, orkestras visa kita, kas mane supa. Ir tik nuo dirigento, priklauso kaip aš vadovausiu orkestrui. Jei mano kaip dirigento, judesiai nuolatos kartojasi, o gal jie nuolatos užstringa stakato ritme – kokia bus muzika? Ar galiu plačiu mostu ir drąsiai kurti muziką? Ar panaudoju visus instrumentus, kurie yra orkestre? Šokio-judesio terapija atskleidžia kiekvieną mažą kasdieninio gyvenimo dalį. Siūlo kūnui ir dvasiai sąveikauti, stebėti kaip jaučiasi kūnas reaguodamas į vieną ar kitą objektą. Tai skatina savęs pažinimą ir gydo“, – pasakoja terapijos specialistė.

Šokio-judesio nauda
Šokio-judesio terapija taikoma ne tik sergantiems regresyvinėmis psichikos ligomis. Ji, pasak R. Urbonavičienės, plačiai taikoma dirbant su žmonėmis, patyrusiais traumas, smurtą, turintiems valgymo sutrikimų, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, hipertenzija, krūties vėžiu arba patiriantiems lėtinius skausmus. Sėkmingai taikoma dirbant su autistiškais vaikais, pagyvenusiais žmonėmis.
„Įvairiose pasaulio šalyse šokio-judesio terapija praktikuojama psichinės sveikatos centruose, reabilitacijos, medicinos įstaigose, švietimo įstaigose, kalėjimuose, slaugos namuose, dienos priežiūros centruose, vaikų namuose, sveikatingumo ir prevencijos programose. Tokia praktika galėtų būti taikoma ir Lietuvoje. Daugelis užsienyje darytų tyrimų tik patvirtina akivaizdžią šokio judesio terapijos naudą visuomenės narių fizinės, psichinės, socialinės sveikatos ir gyvenimo kokybei“, – aiškina terapeutė.
Šokio-judesio terapija, R. Urbonavičienės teigimu, gali būti naudinga siekiant atpažinti vidinius vyksmus, padidinti savigarbą, pakelti nuotaiką, didinti savo kūno suvokimą ir kūno sąmoningumą.

Šokio-judesio terapijos praktikė, Lietuvos šokio judesio terapijos asociacijos narė Rasa Urbonavičienė sako, kad šokis gali būti priemonė bendrauti, pažinti ir gydyti.

Lina ABROMAVIČIENĖ