|
|
|
|
D. Tomkutė-Veleckienė: „Šiauliai – jaukus miestas“
|
Nors grafikė Dovilė Tomkutė-Veleckienė gimė Kaune, jos vaikystė bėgo ir Radviliškyje pas senelius, o Šiauliai jai – irgi savas, pažįstamas miestas. „Arkos“ galerijos Vilniuje direktorė mūsų mieste svečiavosi pakviesta į tarptautinį festivalį „Anima Mundi“. Čia ji buvo atvykusi su paroda „Kryžkelės“. Su parodomis D. Tomkutė-Veleckienė po platųjį pasaulį keliauja gana dažnai, nes parodų organizavimo srityje dirba jau keletą dešimtmečių. Dovilė džiaugiasi, kad vėl užklydo į Šiaulius – jos akimis: pagražėjusį ir turtingą miestą. „Džiugu būti šio festivalio dalimi, svečio teisės labai puikios. Su Šiaulių dailės galerijos administracija, menotyrininku Virginijumi Kinčinaičiu planuojame bendras parodas, tad atvešime iš Vilniaus daugiau keliaujančių parodų ir kviesime Šiaulių menininkus parodyti savo darbus Vilniuje“, – kalbėjo direktorė prieš festivalio startą.
– Prieš kiek laiko buvote Šiauliuose?
– Aš atvykstu kas dvejus–trejus metus, nes turiu čia giminių, mieste gyvena mano mylimos pusseserės šeima. Dažniausiai, kai atvykstu pas gimines, tai būna sekmadieniai: išeinu į centrą ir dažnai atrodo, kad miesto galerijos uždarytos.
Tad dabar tris dienas vaikštau po Šiaulius ir tikrai akys džiaugiasi. Man jūsų Vilniaus gatvė miela, labai daug gražių žmonių, pastatų: Fotografijos muziejus, Ch. Frenkelio namai, Katedra, ir aplinkui – ežerai.
Apskritai, Šiauliai man yra jaukus miestas, pilnas jaunų žmonių, gražiai besikuriančių, su mažais vaikais ir jaukiais namais. Ir pastebiu labai gražiai inkorporuotą amžiaus pradžios architektūrą. Teatras, savitos kavinukės, mažos parduotuvėlės...
Mano tėtis, aktorius Vytautas Tomkus, čia karjerą pradėjo, tai ,kai aš praeinu pro teatrą, visada tarsi ašarą nubraukiu: štai čia tėtės jaunystė pralėkė, jis čia vaikščiojo. Mano mama čia gimė, o seneliai gyveno Radviliškyje, ten vaikystę irgi leidau. Tad dideli sentimentai Šiauliams. Be to, dabar stengsimės bendradarbiauti kūrybiškai su Šiaulių dailės galerija.
– Pas senelius?
– Pas senelius būti man būdavo tarsi rojus. Kai išsukdavo kelias iš Panevėžio, man jau pradėdavo kvepėti Radviliškiu, nors miestas geležinkeliečių, barška traukinių vagonai naktį... Bet man toks mielas Radviliškis.
O kadangi Šiauliai netoliese, tai, be abejonės, lankydavomės Šiauliuose dažnai. Tėvai čia atvažiuodavo gastrolių, vaidindavo ir gyvendavo viešbutyje Vilniaus gatvės gale. Tad tekdavo man čia atvažiuoti. Man šitas kraštas ir savo šneka patinka, kai užkalba šiauliečiai ir ypač su tokiu radviliškio akcentu man labai glosto širdį. Aš girdžiu tuomet kažką labai artimo savo sielai ir mano šeimai…
– O jūs nepasukote į aktorystę?
– Aš esu baigusi M. K. Čiurlionio meno mokyklą, baigiau grafikos specialybę. Tai jau buvo senokai, o paskui baigiau Dailės akademijoje grafiką ir, kaip dauguma menininkų tais laikais, iš kūrybos nepuoliau gyventi – man laimė nusišypsojo pradėti dirbti Lietuvos menininkų rūmuose. Po to parodas rengiau Vilniaus rotušėje ir štai jau 8-erius metus vadovauju Lietuvos dailininkų sąjungos „Arkos“ galerijai.
Bet, žinoma, mano profesija pirmiausia yra grafika, ne parodų organizavimas – stengiuosi to nepamiršti ir žengti koja kojon su laiku. Ofortai, litografija – su tuo dirbau pradžioje, buvo sužavėjusios skaitmeninės technologijos, ką irgi bandė dauguma menininkų. Paskui supratau, kad rankų darbo niekas nepakeis, tad savo darbuose derinu ir piešinį, ir kompiuterines programas, ir įvairius grafinės spaudos būdus. Ir stengiuosi dalyvauti parodose, sekti, ką įdomaus daro kolegos. Sau viską darai paskutinėje vietoje, daugiau darai tai, ko reikia galerijai.
– Kodėl?
– Šiuolaikinės galerijos rašo labai daug projektų, bendrauja su įvairiomis institucijomis, nes turi save išlaikyti. Dažnai juokiamės, kad mes esame dailininkai-rašytojai, todėl kad rašome, rašome, rašome, o pinigų arba gauname, arba ne.
Kartais jau pradedame dirbti pagal kažkokį projektą su partneriais užsienyje, tada paaiškėja, kad finansavimo negavome, bet jau nepatogu sustoti, vis tiek reikia važiuoti ir viską savo rankomis daryti, darbus iškabinti, pakuoti ir transportuoti. Vienu žodžiu, gyvenimas neliūdnas ir užsidarę biuruose nesėdime, kadangi stengiamės išnaudoti visas perspektyvias ir įdomias progas.
Bet pakeliauti po Lietuvą su paroda man yra tikrai atradimas – kiek puikių muziejų, galerijų turime. Kiekvienas miestelis turi savo kultūros centrą, gražias galerijas. Malonu bendrauti su parodų lankytojais, kurie yra ne tokie išlepę kaip Vilniuje. Jie mėgsta pabendrauti ir su menininkais, ir su menotyrininkais, ir atidarymo metu užduoti klausimų – žodžiu, nuoširdžiai domėtis. Tad pastebiu visai kitą žmonių bendravimo lygį be barjerų. Vilniuje parodų lankymas atrodo kiek formaliai, o minėtose kitų miestų galerijose meno poreikis yra organiškas, šiltas.
– Žiniasklaidoje kultūros gyvenimas yra atskirtas nuo visų kitų naujienų…
– Kiekvieną dieną žiūrint televiziją, „Panoramą“ arba kitas naujienas, mes išgirstame sporto naujienas: kur kas kiek įmetė, kiek nubėgo, kas vyko. Šioms naujienoms skiriama maždaug 5 minutės. Kultūros apžvalga vyksta vieną kartą per savaitę ir jai skiriamos maždaug 3 minutės. Panašu, kad sportas gyvybiškai svarbus Lietuvai – nė dienos žmonės negali ištverti nesužinoję rezultatų. O dailė yra kone paskutinėje vietoje. Žodiniame lygmenyje pripažįstama, kad kultūra yra reikšminga, bet iš tiesų ji nėra pirmuosiuose puslapiuose.
Dauguma laikraščių neturi dailei skirtos rubrikos ir, jeigu su kokiu laikraščiu mes bendraujame, prašome parašyti apie parodą, atsakoma, kad dabar apie dailę jie nerašo, nėra tokios skilties, nebent būtų įdomi asmenybė. O asmenybė yra įdomi tada, kai apsivagia, nužudo ar penkis kartus išsiskiria, gal dar nuoga palaksto ir t. t. O jeigu menininkas sukūrė ką nors vertingo ir unikalaus, tai nėra verta istorijos.
– Tada jau žvaigždės...
– Mes buvome pripratę anuomet nesibarstyti tuo žodžiu, to nedarė ir žiniasklaida, visuomenė. Žmogus, kuris buvo išties nusipelnęs ir kurį tauta mylėjo, ar jis buvo aktorius, ar dainininkas, muzikantas, turėjo išties būti vertas tokio statuso.
Dabar gi kažkas porą kartų pasirodo TV laidoje, nusifotografuoja su šampano taure vakarėlyje ir po savaitės jau yra vadinamas žvaigžde.
Tai jau devalvuotas žodis ir šiandien žmogų pavadinti žvaigžde yra greičiau ne komplimentas, o priešingai. Tai turi humoro atspalvį.
– O dailėje?
– O čia profesionalai, ypač senoji karta, eina į pogrindį, jų darbai yra nelaikomi šiuolaikiniais dauguma atžvilgių. Kodėl?
Kadangi Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) Vilniuje eksponuoja perdėm konceptualias parodas, postmodernistines instaliacijas, įvairius „happening'us“, tad tradicinė koloristinė ar realistinė tapyba, grafika arba skulptūra jau tarsi neturi sau vietos, traukiasi į mažas galerijas.
Anksčiau, kai buvau vaikas ir mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, mane mama vesdavosi į apžvalgines tekstilės, stiklo parodas ir man buvo taip įdomu pamatyti tą užmojį, menininkų fantaziją, puikų technikos valdymą, įvairias naujas medžiagas... Pamatydavai darbą, kuris atimdavo žadą ir tave įkvėpdavo mokytis, dirbti, siekti ir – nustebinti pasaulį. Stengėmės daug ko išmokti ir pasiekti profesionalų lygį.
O dabar jauni menininkai jau tiesiog to nebenori, jie sako, kad piešti nebereikia. Piešinys yra atgyvena, mokėjimas nutapyti objektą, figūrą, portretą, erdvę, iškalti ar nulieti skulptūrą, išraižyti graviūrą irgi yra atgyvena, viso to jauniems menininkams dažnai jau nereikia. Dabar pats menininkas savaime yra vertybė...
Džiaugiuosi, kad toks požiūris nepersikelia į muzikų pasaulį. Kur esi matęs muziką, kuris baigęs muzikos akademiją, sako, kad jam nereikia natų, kam jam orkestre groti, va pūs trimitą ar brazdins arfą kaip patinka ir tai bus menas, o natos yra visiška atgyvena! Vienu žodžiu – meno pasaulyje vyksta didžiuliai prieštaravimai.
– Bet...
– Dar yra tikrai didelė grupė dailininkų, kurie užsispyrę tapo, grafiką kuria, lipdo, lieja, audžia tekstilę. Tik jaunimas dažnai eina lengvuoju keliu
Sutinku, kad menas turi būti paveikus emociškai ir technologinė pusė ne visada turi dominuoti, bet kai ateini į parodų salę, tai, ką matai, tam tikra prasme tave turi užkabinti dvasiškai, užkabinti tavo širdį arba akis, kūrinys turi tave paveikti. Arba vizualiai tave turi užkabinti profesionalus atlikimas, meistrystė. Svarbu, kad tu matytum, jog menininkas ir akimis, ir širdimi, ir rankomis yra profesionalas ir turi ką pasakyti.
Bet vėlgi – nebuvo tokių laikų, kad neišsiskirtų įvairių kartų nuomonės ir vis dėlto pasaulis eina į progresą, ne į regresą. Ir tai, kad tai, ką matai Šiauliuose – daug puikių galerijų, kiek čia kuria puikių menininkų, įrodo, jog pelai nuo grūdų atsisijoja ir kad mados arba tendencijos ateina ir išeina. Menas yra reikalingas – tai rodo patys žmonės, kurių parodose netrūksta.
Norisi palinkėti Šiauliams dar labiau gražėti, tapti kultūros traukos centru ne tik Lietuvos gyventojams, bet ir užsieniečiams, kurių čia vis daugiau lankosi. Šiauliai yra tokioje puikioje geografinėje vietoje, netoli Baltijos pajūrio, apsuptas puikios gamtos. Tikrai norėčiau čia kuo dažniau užsukti!
