|
|
|
|
|
|
Mitai apie alkoholizmą
|
Dauguma žmonių nesupranta alkoholizmo esmės. Alkoholizmas apipintas įvairiausiais prasimanymais, perduodamais iš kartos į kartą.
Kai kurie posakiai, dažniausiai girdėti dar vaikystėje, tvirtai įsišaknija žmonių sąmonėje ir vartojami net nesusimąsčius, ar jie teisingi. Kiti perauga į įsitikinimus, kuriais vadovaujamasi gyvenime. Šie įsitikinimai - lyg savotiški mitai, neretai trukdantys gydytis nuo priklausomybės alkoholiui. Mitai daro neigiamą įtaką ir girtaujančio asmens artimiesiems bei kitiems žmonėms, vienaip ar kitaip susijusiems su alkoholikais ir bandantiems jiems padėti.
Geria dėl valios stokos
Turėk valios – negerk, suimk save į rankas. Tai pats populiariausias patarimas, kuris dosniai dalinamas kiekvienam žmogui, piktnaudžiaujančiam alkoholiu. Vadovaudamasis šiuo patarimu, kiekvienas alkoholikas yra daugybę kartų bandęs save “suimti į rankas”, ne kartą buvo ieškota tos paslaptingosios valios, kuri padėtų susilaikyti nuo girtavimo. “Viskas, daugiau nė lašo”, - dar viena, labai dažnai vartojama frazė, kurią girtuoklis ištaria susidūręs su girtavimo pasekmėmis. Tačiau dažniausiai valios ir užsispyrimo nebevartoti alkoholio užtenka tik tam tikrą laiko tarpą.
Mėgindami sustiprinti tikėjimą savo valios galia alkoholikai atsimena tas situacijas, kai alkoholį jiems pavykdavo vartoti saikingai arba kai kurį laiką visiškai nevartoti svaigalų. Neretai jiems pritaria ir aplinkiniai, primindami: “Prisimeni, juk negėrei, vadinasi, gali save suvaldyti…”.
Tikėjimą šiuo mitu ypač sustiprina tai, jog yra žmonių, kuriems vienaip ar kitaip pavyksta savo jėgomis sustabdyti girtavimą, jie net rodomi kaip pavyzdys kitiems alkoholikams. Tačiau nesusimąstoma, jog dažniausiai tai būna tik pavieniai pavyzdžiai, o dauguma alkoholikų taip ir nusigeria vis bandydami liautis girtavę remdamiesi vien savo valios pastangomis.
Alkoholizmas seniai įvardintas sutrikimu, kuris paveikia žmogų kaip ir bet kuri kita liga. Todėl siūlymas “suimti save į rankas” nuo alkoholio priklausomam žmogui išties yra meškos paslauga. Nereikia spyriotis prieš ligą ar ieškoti valios. Tiesiog reikia ieškoti pagalbos, gydytis ir sveikti.
„Prievarta niekas nepila“
„Norėsi – negersi, niekas prievarta neįpila“. Šis patarimas su moralizavimo atspalviu dalinamas remiantis sava patirtimi, tai yra, jeigu aš galiu vartoti kada noriu ir kiek noriu, tai ir kitas žmogus gali elgtis taip pat. Kitaip tariant, jei geri per daug, esi pats kaltas. Patys alkoholikai taipogi nuolat tvirtina: “Norėsiu – negersiu”. Šiuo teiginiu bandoma save įtikinti, jog girtavimas kontroliuojamas. Jei to nepavyksta sukontroliuoti, ieškoma svarių priežasčių, kaip pateisinti savo bejėgiškumą.
Problema yra tai, kad į alkoholį žiūrima kaip į paprasčiausią produktą, kurį žmogus gali vartoti arba nevartoti savo nuožiūra. Dauguma žmonių nustemba sužinoję, kad alkoholis iš tiesų yra narkotikas, kurio vartojimą vieniems žmonėms pavyksta kontroliuoti, o kitiems gėrimas tampa problema, kurios jie patys dažniausiai negali išspręsti.
Alkoholizmą gana taikliai apibūdina liaudies posakis: “Alkoholikas nori - geria, nenori – vis tiek geria”. Tai gana paprastas, tačiau labai taiklus pastebėjimas, kuriuo pasakoma, jog žmogaus gyvenimą valdo potraukis alkoholiui, su kuriuo tvarkytis vien noro nepakanka.
Pažvelgus į alkoholizmą kaip į ligą, pasakymas: “Norėsi – negersi” skamba keistokai. Tai tas pats, kas bronchitu sergančiam žmogui pasakyti: “Norėsi – nekosėsi”. Tad labiau tiktų patarimas: “Nori nebegerti – kreipkis pagalbos”.
Alkoholikai nepagydomi
Labai dažnai į alkoholiką numojama ranka – “iš jo žmogaus jau nebebus”. Tai įvyksta, kai aplinkiniams įgrysta alkoholiko pažadai liautis gėrus, kai žmogus praranda gebėjimą pasirūpinti savimi.
Kai alkoholikas vėl ir vėl bando nebegerti, nemažai žmonių į tai žiūri skeptiškai: ar ilgam? Šiam požiūriui susiformuoti didelės įtakos turi ir tai, jog nustojusių girtauti yra gana nedaug, laikui bėgant jų “žygdarbiai” pasimiršta. Iš daugumos šie žmonės išsiskiria tik tuo, jog visai nevartoja alkoholio.
Visai kas kita tie alkoholikai, kurie po daugybės bandymų gyventi be alkoholio vėl pradeda girtauti. Jie atsiduria dėmesio centre, ypač pradėję girtauti po ilgesnio blaivybės tarpsnio.
Priklausomi nuo alkoholio žmonės į tokias likimo draugų nesėkmes dažniausiai reaguoja kone džiaugsmingai. Jiems tai būna lyg patvirtinimas, jog alkoholio atsisakyti net neverta, nes vis tiek anksčiau ar vėliau blaivybė baigsis, o apie tuos, nustojusius girtauti, dažniausiai net neužsimenama.
Kai kurie posakiai dažniausiai girdėti vaikystėje ir vartojami nesusimąsčius, ar jie teisingi. Tai lyg mitai, neretai trukdantys gydytis nuo priklausomybės alkoholiui.
„Tu kontroliuok“
Dažniausiai kontroliavimas pasireiškia nuolatiniu priminimu: tu tik negerk. Kontroliuojama uostant, kai alkoholikas grįžta namo vėliau nei įprasta, apžiūrinėjant rūbus ir daiktus, ar nėra kur paslėptas butelis. Kartais skambinėjama į darbą ar šiaip be priežasties į mobilųjį telefoną, norint išgirsti balsą ir pagal tai nuspręsti, ar blaivus. Kitais atvejais bandoma kontroliuoti pinigus, pasitinkant algų išmokėjimo dieną ar paimant kreditinę kortelę. Čia manoma, jei neturės pinigų, tai ir negers. Pats alkoholikas su tuo neretai sutinka, manydamas, kad pinigai - tai pagunda išgėrimui. Kitaip tariant, elgiamasi kaip su mažu vaiku, kuris nepajėgus tvarkyti savo gyvenimą. Tokio kontroliavimo pasekmė – pyktis ir nepasitenkinimas, kurį alkoholikas panaudoja kaip pretekstą eiliniam išgėrimui ir svarbiausia kartu jis jaučiasi esąs teisus: iš manęs per daug reikalaujama, manęs nesupranta.
Kuo alkoholikas labiau kontroliuojamas, tuo išradingesnių būdų jis atras, kad išgerti. Be to, alkoholiko artimieji nemato, jog, kontroliuodami kito žmogaus girtavimą, jie tik švaisto savo laiką ir eikvoja energiją, kurią būtų galima nukreipti naudingesne linkme.
„Namuose atsigaus“
Vyras, vakarykščiai gėręs (arba ne), išeina atsigerti alaus į barą, o grįžta visiškai girtas. Dėl to, kad prisigėr, apkaltina draugus arba ištaria: “nesusilaikiau”. Po tokių, atseit nesėkmingų sveikatos taisymų, dažnas alkoholikas bando “pataisyti sveikatą” namie, vienas, ypač tai dažnai daro moterys, kurioms gėrimas pasislėpus nuo aplinkinių atrodo saugesnis.
Neretai kitų žmonių vengiama todėl, kad alkoholikas ir jo artimieji mano, jog būtent kompanijoje jis “užsiveda”, ten jį sugundo ir verčia girtauti. Kartais išgerti vienam pavyksta sėkmingai - nepasigeriama. Tokie atvejai vėlgi stiprina saviapgaulę ir prisideda prie alkoholizmo nuneigimo: alkoholikas ima manyti, kad jis gali kontroliuoti alkoholio vartojimą ir joks jis ne alkoholikas.
Alkoholiko artimieji, taip pat veikiami šio įsitikinimo, perka alkoholį, manydami tokiu būdu apsaugosiantys savo artimą nuo girtavimo. Alkoholikui toks jų elgesys labai parankus, nes nauda jam akivaizdi: jis nebijo pasigerti, nes žino, kad kitą rytą jį užjaus ir atneš pagirioms alkoholio, be to, jis gauna netiesioginį pritarimą, jog vartoti alkoholį jam galima. Tiesa, tokį palaikymą alkoholikas gauna tik iki tam tikros ribos, kol namiškiai pamato ir pradeda sau pripažinti, jog tokia pagalba naudos neatneša, nes girtavimas tik didėja.
„Kalti draugai“
Tai, ko gero, vienas populiariausių posakių, ypač taikytinas vyrams. Alkoholikai nuolat kaltina savo pažįstamus, draugus ar bendradarbius, kurie juos ragina išgerti. “Per prievartą niekas nepila” – šiuo pastebėjimu aplinkiniai žmonės bando atkreipti alkoholiko dėmesį į tai, jog problemą jis turi spręsti pats, o ne aplinkiniai žmonės, tačiau dėl polinkio vengti atsakomybės, alkoholikai dažniausiai atmeta tai ir šventai tiki, kad dėl jų girtavimo kalti kiti. Dažniausiai tuo tiki ir girtaujančiojo artimieji, kurie vedami šio įsitikinimo, bando įvairiausiais būdais atriboti alkoholiką nuo “blogų” draugų įtakos ir bando kontroliuoti jo kontaktus su kitais žmonėmis. Tokios kontrolės rezultatas – alkoholikas geria toliau tų pačių draugų kompanijoje, keiksnoja žmoną, kad ji nori apriboti jo laisvę ir, svarbiausia, jaučiasi esąs visiškai teisus. Žvelgiant iš šono, situacija atrodo gana nesuprantamai: iš pradžių kaltina draugus, o po to pats pas juos eina girtauti.
Priklausomas nuo alkoholio žmogus net nepastebi, kad draugus jis renkasi pagal tai, kaip jie vartoja alkoholį, ir laikui bėgant sugėrovai tampa patys svarbiausi žmonės, o keiksnoja juos tik tada, kai būna sunku po išgertuvių, ypač tais atvejais, kai prageria ar iššvaisto pinigus.
„Neturi darbo“
Vėliau ar anksčiau alkoholikas susiduria su darbo problemomis. Viena pagrindinių darbo praradimo priežasčių – girtavimas. Tačiau alkoholikai dažniausiai tai neigia, atsakomybę suversdami, jų manymu, blogam viršininkui ar nepakenčiamoms darbo sąlygoms. Sau ir namiškiams nuolat kartoja, kad jeigu būtų geras (arba bet koks) darbas, tada, be abejo jie negirtautų. Artimieji pritaria šiam teiginiui, manydami, kad darbas tai atsakomybė, užimtumas, kad nebus kada galvoti apie išgėrimą. Dažniausiai atsakomybė išsilaiko tik iki pirmos algos arba iki, alkoholiko manymu, “rimtos” progos. Kai kurie alkoholikai, norėdami atsikratyti girtavimo, pasineria į darbą visa galva: nuolat dirba viršvalandžius, be poilsio dienų, užkeldami tikslą – uždirbti pinigų, aprūpinti šeimą. Aplinkinių žmonių jie yra palaikomi, rodomi pavyzdžiu kitiems. Darbas tampa kaip pabėgimas nuo problemos, t.y. nuo priklausomybės alkoholiui, ir dažniausias rezultatas – pervargimas, įtampa bei išsekimas, dėl to vėl ieškoma atsipalaidavimo, vėl geriama. Darbas ar kitas užsiėmimas negali būti išeitis, kad pabėgtum nuo problemos, t.y. priklausomybės alkoholiui.
„Jei paliksiu - prasigers“
Žiūrint iš šalies – kol gyveno su šeima - girtavo, bet kai išsiskyrė – geria žymiai daugiau ir dažniau, su nuolatiniais kartojimais: va, jeigu žmona būtų… Dauguma alkoholikų šventai tiki, kad sutuoktinis gali juos “prilaikyti nuo girtavimo”. Taip galvoja ir dažna alkoholiko žmona ar draugė, kuri, vedama šio įsitikinimo, stengiasi sumažinti artimojo girtavimą bei bando padėti susitvarkyti gyvenimą. Neretai galima išgirsti ir kitą, panašų pasakymą: “Kol su šeima gyveno, tiek daug negėrė”. Alkoholikų artimiesiems tai nuskamba kaip kaltinimas, neva jie yra atsakingi už žmogaus problemas.
Kad suvoktum šio įsitikinimo klaidingumą, reikia pažvelgti į situaciją plačiau, t.y. kaip ir kokiais būdais alkoholiką nuo girtavimo bando “prilaikyti” žmona ar kiti jo artimieji. Dažniausiai tai pasireiškia perdėta globa – užglaistomos girtavimo pasekmės, moralizuojama ir auklėjama, kaip reikia gyventi, maldaujama nustoti gėrus, o vėliau gąsdinama, kad išsiskirs ar išvys iš namų. Alkoholiko artimieji stengiasi padėti apribodami kontaktus su draugais ar kontroliuodami alkoholiko elgesį bei pinigus.
Tačiau realybė tokia, jog alkoholikui labai patogu turėti šalia žmogų, kuris jį apskalbs, nuvilks girtą iki lovos, paskambins viršininkui ir pameluos, jog jis serga, todėl negali ateiti į darbą. Kitais atvejais, kai alkoholikas prageria pinigus, gelbėtojas užmokės mokesčius už butą, pasirūpins maistu, aprengs.... Alkoholikui tereikia išklausyti eilinius priekaištus dėl jo elgesio bei gąsdinimus, kad jį paliks, po to jis prižada, jog tvarkysis, nebegers ir… iki kito karto. Kitaip tariant, sutuoktinis prisiima atsakomybę už alkoholiko girtavimą ir gyvenimą.
Toks perdėtas rūpinimasis stumia žmogų į bejėgiškumo būklę, kol galop alkoholikas tampa panašus į mažą vaiką, kuris nebepajėgus pasirūpinti savimi, o alkoholiko partneris tampa savotišku gelbėtoju, kuris padeda jam užglaistyti girtavimo pasekmes ir sudaro sąlygas tolimesniam grimzdimui į priklausomybę.
Būdas padėti alkoholikui – sudaryti tokias sąlygas, kad žmogus pamatytų ir suvoktų neatsakingo elgesio pasekmes, skatinti prisiimti atsakomybę už savo poelgius ir savo gyvenimą. Panašios pagalbos reikėtų ir alkoholikų artimiesiems, kurių gyvenimą valdo tas pats alkoholis ir klaidingi įsitikinimai.
