|
|
Maloniai kvepianti mediena – graikiškai „tuja“
|
Šiaulietė Karolina V. stebisi, kodėl jos auginamos tujos lapeliai šviesesni nei kaimynų auginamų tujų, kurios ir vešlesnės, žalesnės, nors ir mažiau prižiūrimos.
„Ar aš nemoku saviškės prižiūrėti, ar čia skirtingos to paties augalo rūšys?“ - domisi ponia Karolina.
Lapeliai – plokšti žvyneliai
Tujos – iš kiparisinių šeimos augalų genties kilęs pavadinimas, kuris graikų kalba reiškia „maloniai kvepianti mediena“. Gentis, tiesa, nedidelė – joje tik penkios rūšys, kurios savaime yra paplitusios
Šiaurės Amerikoje ir Rytų Azijoje. Tuose kraštuose naudojama ir vertinga tujų mediena, ir iš šakelių verdama vitamininė arbata.
O štai Lietuvoje auginamos tik trys atvežtinės rūšys – vakarinė, korėjinė ir didžioji.
Tujos gali išaugti iki 25 metrų aukščio ir išgyventi daugiau kaip šimtą metų. Nors ne dėl aukščio ir ilgaamžiškumo jos vertinamos, o dėl dekoratyvumo.
Visų tujų kamienai yra raudonai rudi, visų šakelės plokščios, įvairaus žalumo ūgliai-lapeliai – kaip smulkūs žvynai, kankorėžiukai – mažyčiai, o kvapas - malonus.
Be to, tujos būna dailių formų: koloninės, siaurapiramidės, svyruoklinės, rutuliškos, žemaūgės, rutuliškos. O ir natūralias šių augalų formas galima tobulinti genėjimu.
Populiarios tujos ne tik dėl dekoratyvumo, bet ir dėl nereiklumo augimo vietai, apšvietimui, užterštam orui, šalčiui, ligoms. Jos puikia tinka auginti ir po vieną, ir grupėmis, o svarbiausia - jos gali išaugti idealia gyvatvore.
Vakarinė, korėjinė, didžioji
Specialistai teigia, kad Lietuvoje tinkamiausia auginti yra vakarinė tuja, kilusi iš Šiaurės Amerikos.
Šios rūšies tujas, kurių yra išvesta daugybė dekoratyvinių formų, lengva dauginti ir auginti, be to, labai dailūs jų lapeliai – jų viršus blizgantis, tamsiai žalios spalvos, apatinė pusė – matinė, šviesiai žalia.
Tiesa, ir šis augalas ne be trūkumų: jis neformuojamas gali išaugti iki 20 metrų aukščio, o rudenį nuo gausybės kankorėžiukų iš tolo atrodo rudas.
Korėjinė tuja, suprantama, yra kilusi iš Korėjos ir šiaurės rytų Kinijos. Tai gana egzotiškas augalas: kartais - krūmas, kartais – medelis. Žavi korėjinė tuja tuo, kad jos ovalūs kankorėžiukai iš pradžių būna gelsvai žali, o subrendę - raudonai rudi.
Didžioji tuja savo gimtinėje – Šiaurės Amerikoje – natūraliai užauga iki 70 metrų aukščio, o jos liemens skersmuo gali siekti ir šešis metrus. Ir gyvena ji net daugiau kaip septynis šimtus metų, nors Naujajame žemyne pasitaiko ir dvigubai senesnių.
Auginti – nesudėtinga
Tujos geriausiai auga vidutiniškai sunkiuose ir drėgnuose priesmėliuose ir priemoliuose bei pusiau pavėsyje.
Sodinant svarbiausia saugoti šaknis, kad neapdžiūtų, o pasodinus gerai palaistyti. Be to, iš pradžių pasodintą tują reikia rišti prie kuolo, kad augtų tiesi. Kad sparčiau augtų, tujas rekomenduojama per sausras laistyti, o balandį tręšti kompleksinėmis trąšomis (jokiu būdu ne organinėmis) ir pamulčiuoti kompostu.
Genėti tujas reikėtų arba žiemos pabaigoje, arba ankstyvą pavasarį, nors iš bėdos galima ir liepos- rugpjūčio mėnesiais. Tik reikia prisiminti, kad genėti galima tik sausu ir giedru oru, o išgenėtos su kokios nors ligos požymiais šakos turi būti sudeginamos.
Tujos „pusbroliai“
Beje, gan dažnai tujos, ypač vakarinės, painiojamos su savo „pusbroliais“ tujeniu ir puskiparisiu, nes visų trijų lapeliai – maži plokšti žvyneliai.
Tujenis – tai labai reta medžių rūšis, auganti tik Japonijoje, kur šis augalas itin vertinamas ir todėl sodinamas apie šventyklas. Tujenis dėl dekoratyvumo auginamas ir Lietuvoje. Tik čia, žinoma, jis neišauga nei iki 40 metrų aukščio ir nei iki pusantro metro skersmens kamieno.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
