G. Mendoza: „Gera architektūra išsprendžia problemas“

Keičiantis gyvenimo būdui, neišvengiamai keičiasi ir žmonių požiūris į architektūrą. Vieniems norisi kažko modernaus ir naujo, kitiems vis dar svarbios tradicijos ir siekis išsaugoti kultūrinius objektus. Plačiau apie architektūrą ir jos reikšmę visuomenei kalbėjomės su Šiaulių mieste dirbančia architekte Giedre Mendoza.
- Architektūra - labiau kūrybinis ar tiksliųjų mokslų dalykas?
- Svarbios abi sritys. Dirbant šį darbą reikia mokėti kūrybiškai taikyti tiksliuosius mokslus. Be tiksliųjų mokslų sukurti architektūros neįmanoma.
- Kuo architektūra siejasi su urbanistika?
- Urbanistika yra mokslas apie miestų statybą, erdvių planavimą, erdvines koncepcijas. Urbanistika atsirado iš siekio pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę. Pradėjus kurtis pirmiesiems miestams ieškota būdų, kaip visus sutalpinti į vieną vietą ir padaryti taip, kad aplinkiniams būtų patogu gyventi. Vėliau pradėta analizuoti, kaip miestas veikia žmogaus pasąmonę ir atskiras bendruomenes. Taip atsirado mokslas, kuris vystomas iki šiol.
Bet koks architektūrinis objektas prasideda nuo urbanistikos, nesvarbu, kokiame kontekste jis yra. Kiekvienas architektas pirmiausia turi padaryti analizę ir išanalizuoti teritorijos kokybinius rodiklius, identifikuoti esamas problemas ir vėliau nesukuriant naujų jas spręsti.
Jeigu architektai laikytųsi ne tik urbanistinių normų, bet ir dažniau taikytų mokslines žinias, tuomet architektūra taptų žymiai geresnė.
- Kokie pokyčiai vyksta urbanistikoje?
- Atsiradusios naujosios technologijos keičia visuomenės socialinį modelį. Namai tampa išmanesni. Atsiranda kitokio darbo rūšys. Sudaromos geresnės aplinkybės dirbti namuose, žmonėms nebereikia niekur važiuoti. Naujosios technologijos padeda nustatyti ir išspręsti ankstesnes problemas. Jos ne visada tik atitolina, bet gali ir suartinti aplinkinius. Išmanusis namas gali veikti tiek tradiciniame, tiek urbanistiniame kontekste. Žmogus gali būti labai tradicinių pažiūrų, bet gyventi modernioje aplinkoje ir atvirkščiai.
- Ar galima teigti, kad architektūra - kultūros dalis?
- Miestų kultūra Lietuvoje tik formuojasi. Kol kas žmonės iš miestų tik evakuojasi. Man atrodo, kad miestai dar nepajėgūs pritraukti žmonių, kad jie čia mėgautųsi miesto kultūra. Net linkę ja mėgautis dažniau gyvena priemiesčiuose. Tiesiog ten jie susikuria sau priimtiną aplinką, kurios miestas nepajėgus pasiūlyti.
- Ar architektūra turi įtakos miesto įvaizdžiui?
- Architektūra miestui sukuria pridėtinę vertę, tam tikrą prekinį ženklą. Atlieka ir komunikacinę funkciją – pritraukia naujų gyventojų. Tačiau architektūra nepajėgi visiškai išspręsti fundamentalių problemų. Pavyzdžiui, niekas nenorės gyventi gražiame mieste, jeigu jame nebus darbo, arba bjauriame su darbu. Visi nori gyventi tik kažkuo už kitus geresniame mieste.
- Kaip vertinate Šiaulių miesto architektūrą?
- Deja, turiu pasakyti, kad tiek Lietuvos, tiek Europos kontekste Šiauliai šiuo atžvilgiu atsilikę. Mes neidentifikuojame to, ką mieste turime vertingo ir to nesaugome. Pavyzdžiui, mūsų Dramos teatras yra pasibaisėtina industrinė architektūra, visiškai netinkama nei urbanistinėje aplinkoje, nei to architektūrinio objekto kontekste. Tiesiog mieste yra tokių objektų, kuriuos reikia iš karto identifikuoti ir taikyti visai kitas projektavimo taisykles, pavyzdžiui, prieš imantis kokio nors projekto, prieš tai informuoti visuomenę ir paaiškinti, kam projektas skirtas ir kokiu tikslu remiantis jis pradėtas. Vakarų visuomenė jau seniai pragyveno didelės plėtros etapą, o po to atsigręžė į tai, ką turi, matyt, Šiauliams dar iki to reikia užaugti.
- Kas trukdo Šiaulių architektūros plėtrai?
- Architektams trūksta iniciatyvos ir kompetencijos. Problema ta, kad mūsų bendruomenė pernelyg pasyvi. Reikia dažniau bendrauti su eiliniais miestiečiais, dažniau teirautis jų nuomonės tam tikrais klausimais. Mes per ilgai verdame tame pačiame katile. Architektai rengia renginius tik architektams, rašo knygas tai pat tik architektams. Taip neturėtų būti.
Reikia dažniau komunikuoti su išore, kitaip ir toliau tik suksimės uždarame rate ir nepasieksime jokių rezultatų. Jei prieš atsirandant kokiam nors objektui būtų išsiaiškinami tikrieji žmonių lūkesčiai, manau, problemos išsispręstų greičiau. Taip pat labai svarbu nelaukti iki paskutinės minutės, kol koks nors pastatas ims ir nugrius. Reikia imtis prevencinių priemonių, kol tai dar neįvyko, o pas mus viskas vyksta atvirkščiai. Visada laukiama iki paskutinio momento, kai viską atstatyti tampa sunkiau.
- Ką reikėtų daryti, kad situacija pasikeistų?
- Pirmiausia reikia pradėti tvarkyti viešąsias erdves, nes būtent jos atspindi miesto dvasią ir priverčia atsigręžti į atskirus objektus. Būtina kompleksinė kvartalų renovacija. Nesutvarkytas kvartalas, apleista viešoji erdvė nepajėgi priversti žmonių pasilikti.
Taip pat reikėtų daugiau dėmesio skirti visuomeninių objektų: bibliotekų, meno galerijų, kultūros, bendruomenių namų renovacijai. Miestui trūksta naujos architektūros objektų, kurie būtų mylimi žmonių.
Bet aš vis dar neprarandu vilties, kad Šiauliai kada nors iš bjauriojo ančiuko virs gražiąja gulbe. Miestas gražėti potencialo turi, tereikia išmokti suvaldyti vykstančius procesus ir projektuoti naujas konversijas.
- Ar šiais laikais dar reikalingi profesionalūs architektai?
- Žinoma. Negaliu teigti, kad visi architektai vienodi, taip kaip ir visi gydytojai yra nevienodai geri. Kiekvienos specialybės atstovai privalo gerai atlikti savo darbą. Visada atsiras tam tikras procentas žmonių, kuriems darbas bus kaip gyvenimo būdas, kitiems jis išliks kaip amatas ar verslas, o tretiems tiesiog atsakomybė ir pareiga, kurią privalo atlikti.
Jeigu kiekvienas pradėsime nuo savęs, atliksime darbus, kuriais tikrai domimės, nenustosime kiekvieną dieną mokytis ir praktiškai taikysime įgytas žinias, pasieksime puikių rezultatų. Vis dėlto architektu gali tapti ne kiekvienas. Tam reikia mokėti ne tik gerai piešti, bet ir jausti kompoziciją, būti pastabiam supančiai aplinkai, joje vykstantiems procesams, taip pat svarbu mokėti kritiškai mąstyti.
- Ar architektas turi daug įtakos projektavimo darbams?
- Daug kas priklauso nuo užsakovo, nuo to, kiek jis yra atviras ir kiek jam svarbi kokybė. Tenka pastebėti, kad viešojo sektoriaus projektavimo užduotys ne visuomet būna iki galo užbaigtos ir apgalvotos. Projektavimo darbai apsprendžiami net nedalyvaujant to pastato bendruomenės nariams.
Nutinka net taip, kad projektuose užmirštama nurodyti gyvybiškai svarbių užduočių. Būtent tokiais atvejais pasireiškia tikrasis architekto profesionalumas. Tuomet jis gali pasirinkti keletą variantų: gyvybiškai svarbių užduočių neatlikti, nes jos nebuvo numatytos arba savo laiko sąskaita problemą spręsti. Deja, pastarąjį variantą renkasi tikrai ne kiekvienas.
Be to, architektas šiais laikais turi išmanyti ir nemažai kitų mokslo sričių. Būti ir menininku, ir vadybininku, ir verslininku ar net viešųjų ryšių specialistu. Jis negali žvelgti į aplinką tik iš vienos pozicijos. Jei ko nors neišmano, turi kreiptis į tą specialistą, kuris apie tai nutuokia daugiau.
Tačiau net ir architektas nėra visagalis. Ne visada viskas priklauso tik nuo jo. Šiauliuose yra labai didelis pasipriešinimas architektų bendruomenės ir tarybos sukūrimui. Kai kas įžvelgia grėsmę, kad tokiu būdu taryba taps įrankiu, siekiant susidoroti su konkurentais.
Taip pat daug įtakos sprendimų priėmimui turi ekonominė padėtis. Vis dar vyrauja stereotipinis mąstymas, kad gera architektūra yra ta, kuri brangiai kainuoja. Tačiau tai netiesa. Nebūtina daug investuoti, kad sukurtum kažką gero. Reikia nustoti inkšti, kad reikia pinigų brangioms medžiagoms. Viską galima padaryti panaudojant pigesnes. Tik čia jau profesionalumo klausimas.
- Kaip atskirti profesionalią architektūrą?
- Mano kolega kažkada teisingai pasakė, kad gera architektūra yra ta, kuri išsprendžia problemas. Kuo daugiau problemų išsprendžia, tuo ji geresnė. Jo nuomone, inovaciniai pastatai yra patys geriausi. O aš manau, kad kuo architektūra kontekstualesnė, kuo labiau ji įauga į aplinką ir tampa bendruomenės identiteto dalimi, tuo ji geresnė. Svarbiausia, kad architektūra neerzintų ir keltų teigiamas emocijas.