|
|
Apie pastato energetinio naudingumo sertifikatą
|
Naujų arba rekonstruotų pastatų sertifikavimas prasidėjo nuo 2007 metų sausio 1 dienos. O nuo 2009 metų jis privalėjo tapti privalomas visiems perkamiems, nuomojamiems bei parduodamiems statiniams. Tačiau LR Seimas, atsižvelgdamas į šalies gyventojų ekonominę situaciją, terminą nukėlė iki 2013 metų sausio 9 dienos. Kalba eina tiek apie privačius namus, tiek apie daugiabučius, tiek apie įstaigas, įskaitant ir valstybines. Plačiau apie tai sutiko papasakoti Sigitas Dauskurdis, pastatų energetinio naudingumo sertifikavimo ekspertas.
Gyventojai nėra patenkinti...
„Po sausio 9-osios, kai įsigaliojo įstatymas, sulaukėme ne vieno pasipiktinusio šiauliečio skambučio. Neretai mus iškoneveikia, girdi, patys ekspertai sugalvojo šį sertifikavimą, būdami aukštų valdžios šulų „švogeriai“, – norime nustekenti ir taip jau vos galą su galu besuduriantį lietuvį. Sertifikavimai esą niekam nereikalingi – eilinis pasipinigavimas ir tiek, – pasakoja S. Dauskurdis. – Ką gi tokiam gali atsakyti? Nepasakosi gi apie visokias ES direktyvas ar Kioto protokolą. Kartais savame rate pasijuokiu, jog sertifikavimas matyt reikalingas tam, kad turėčiau iš ko išlaikyti savo žmoną ir vaikus...“
Anot pašnekovo, yra patvirtintos 9 energetinio naudingumo klasės. Kokia bebūtų pastato paskirtis: gyvenamasis namas, biuras, gydymo ar mokymo įstaiga, visur reikalinga energija: šilumos, elektros ar kitokia. Pati naudingiausia yra A++ klasė. Tai beveik energijos nenaudojantis pastatas. O daugiausiai energijos suvartojama G klasės statiniuose. Tai gali būti kelių dešimčių metų statybos namas, kurio langai su vienu stiklu, sienos pralaidžios šilumai ir panašiai.
„Tokių pastatų mes paprastai nesertifikuojame, – tęsia S. Dauskurdis. – Pasitaiko atvejų, tarkime, kai parduodant sklypą, kuriame stovi šitoks pastatas – be langų ir be durų, notarai reikalauja sertifikato. Ką daryti? Dokumentuose nurodoma, jog tai gyvenamasis namas, tačiau jis nėra pritaikytas gyvenimui. Žmonės tokiais atvejais būna nepatenkinti, tačiau yra išeitis: pasiūlome kreiptis į Statybos inspekciją, kad statinys būtų pripažintas griaunamu arba avariniu.
Ar būtina sertifikuoti visus iki vieno turimus pastatus?
S. Dauskurdis: „Yra numatyta, jog sertifikatų nereikia pastatams, kurie pagal paskirtį gali būti nešildomi (įvairūs sandėliai, fermos, pagalbiniai pastatai ar panašiai), taip pat pastatams, turintiems 50 kv. metrų arba mažesnį šildomą plotą, religinės paskirties arba kultūros paveldo statiniams.“
Kaip atliekamas pastatų sertifikavimas
Pašnekovo tvirtinimu, jokių prietaisų tam nenaudojama. Jeigu namas naujai pastatytas, energetinio naudingumo klasė nustatoma iš projektinės dokumentacijos, kadastrinių matavimų bylos. Tačiau dar pasitaiko daug klaidų, todėl vien dokumentais nepasitikima: važiuojama į vietą, tikrinama ir matuojama, ar tikrai viskas padaryta pagal projektą. Taip pat A ir aukštesnės klasės pastatams reikalingas papildomas instrumentinis sandarumo patikrinimas, kuris atliekamas prieš išduodant sertifikatą. Tačiau tą atlieka specialistai.
Pasakodamas S. Dauskurdis atverčia aplanką, kuriame apie 150 puslapių, primargintų sudėtingais skaičiavimais ir formulėmis. Negi kiekvieną kartą reikia leistis į šitą skaičių „mišką“?
„Naudojamės Aplinkos ministerijos sukurta kompiuterine programa, suvedame duomenis, – paaiškina jis. – Jeigu reikėtų viską atlikti popieriuje ir pieštuku, sertifikavimas, gali būti, kainuotų tris ar penkis tūkstančius.“
Eksploatuojant statinį dažnas šeimininkas su laiku pasikeičia duris, langus, apšiltina sienas – o juk tai keičia pastato šiluminę varžą.
S. Dauskurdis: „Be dokumentų ekspertas nėra įgaliotas nustatinėti statybinių medžiagų charakteristikų. Žmogus turi įrodyti, kad pakeisti langai tikrai yra atitinka tam tikrus reikalavimus – t. y. jie irgi turi būti sertifikuoti bei turėti CE atitikties deklaracijas. Žinoma, esama ir kitokių būdų patikrinti jų šiluminį laidumą, tačiau gaminio atitikties deklaraciją – sertifikatą – savininkui turėti privalu.“
Kaip serifikuojami butai?
Perkant arba parduodant nerenovuotuose namuose, vadinamose „chruščiovkėse“ esančius butus, pagal galiojančius reglamentus irgi reikalingas sertifikatas. Savininkas turi teisę prašyti (be jokio važiavimo ir tikrinimo) vietoje išduoti sertifikatą, tačiau su sąlyga, jog sutinka, kad jo butas bus priskirtas žemiausiai energetinio naudingumo (G) klasei. Jeigu žmogus butą renovavo, susidėjo naujus langus ir t. t. – bei pageidauja, kad jo buto sertifikatas atitiktų realią energinio naudingumo klasę, tada vertinimas atliekamas bendrąja tvarka. Taigi gyventojas pats gali rinktis „palengvintą“ sertifikavimo variantą arba pilną.
Kiek laiko trunka buto, priskiriamo žemiausiai energinei naudingumo klasei, sertifikavimas?
S. Dauskurdis: „15–20 minučių. Bet dar reikia visa tai įregistruoti Aplinkos ministerijoje. Tas atliekama greitai, elektroniniu būdu. Sutikrinus duomenis, informacija pasirodo Aplinkos ministerijos tinklapyje, idant statinį perkantis žmogus galėtų pasitikrinti bei įsitikinti, kad jo neapgavo.“
Pastatų energetinis sertifikavimas senokai vyksta Europos Sąjungos šalyse senbūvėse, taigi šitas dalykas naujas nebent lietuviams. Pašnekovas teigia negalįs atsakyti, kaip viskas vyksta kitose šalyse, pavyzdžiui, Pietų Europos valstybėse, nes ten sertifikavimo specifika turėtų būti kiek kitokia, nes pastatai nešildomi. Štai Anglijos spaudoje skaitant skelbimus apie nekilnojamojo turto pirkimą-pardavimą, nurodomos ir pastatų energetinio naudingumo klasės. Ten jau taip priimta – ateityje ši tradicija įsigalės ir pas mus.
„Siūlyčiau gyventojams rimtai žiūrėti į pastatų energetinio naudingumo sertifikavimą ir tuo pačiu prisidėti prie globalių planetos problemų sprendimo. Net jei žmogus būsto neparduoda, jis vis tiek turi teisę atlikti minėtą sertifikavimą – ateityje gali praversti. Parduodant, pastato energetinio naudingumo klasė ženkliai lemia jo vertę“, – pataria ekspertas.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
