Dzūkiškų bandų meistrui Gintarui neduota išduoti Lietuvos

Gin­ta­ro už­ei­gą pa­siek­ti ne­sun­ku: jos link ve­da tie­si, be žy­mes­nio po­sū­kio vie­nuo­li­kos ki­lo­met­rų at­kar­pa nuo Aly­taus į Laz­di­jų pu­sę. Pa­to­gu pri­va­žiuo­ti, au­to­mo­bi­lį pa­si­sta­ty­ti, yra kuo vien­kie­mio val­do­se pa­si­gė­rė­ti. Šį kar­tą ki­ti ke­ti­ni­mai at­ve­dė į šią so­dy­bą. Su­lau­kė­me skam­bu­čio ne vie­no skai­ty­to­jo, pra­šan­čio pa­kal­bin­ti už­ei­gos še­fą Gin­ta­rą Na­vic­ką, ku­ris ke­pa ska­niau­sias šio­se apy­lin­kė­se ban­das. Pro­fe­sio­na­lus vi­rė­jas ne­sku­bė­jo link­tel­ti gal­va: „Vi­sai čia pat, Mi­ros­la­ve, gy­ve­nan­ti bu­vu­si uoš­vė Ni­jo­lė – pui­ki šei­mi­nin­kė. Bet sko­nis kaip gro­žis – kas vie­nam la­bai ska­nu, ki­tam – ne­la­bai.“ Gin­ta­ras su­ti­ko pa­kal­bė­ti apie sa­vo ver­slo ieš­ko­ji­mus.

Ver­ti­na na­tū­ra­lu­mą

Nors iš­ka­ba jau pen­ke­rius me­tus by­lo­ja, kad čia Gin­ta­ro už­ei­ga, dau­ge­lis ją va­di­na anks­tes­niu pa­va­di­ni­mu – „Her­mis“. Net pats šei­mi­nin­kas kart­kar­tė­mis nu­ro­dy­da­mas kryp­tį link už­ei­gos pa­mi­ni „Her­mį“. Ja­me nuo gry­no lau­ko pra­si­dė­jo ir Gin­ta­ro dar­bo me­tai.

„Uoš­viai Ni­jo­lė ir Jur­gis Rub­liaus­kai pa­da­rė pra­džią, da­vė ir duk­te­rį, ir pi­ni­gų. Kar­tu su jų duk­ra bai­gė­me Kau­no vi­rė­jų mo­kyk­lą. Grei­tai pa­si­sta­tė­me na­mus, bu­vo­me jau­ni, gi­liau ne­mąs­tė­me, da­bar jau vis­ką ban­dau pa­sver­ti. Dirb­ti vir­tu­vė­je pa­ti­ko ir da­bar pa­tin­ka. De­ja, li­ki­mas tu­ri sa­vo pla­ną. Esu lai­min­gas, kad po sky­ry­bų su­ge­bė­jo­me su bu­vu­sia žmo­na iš­sau­go­ti ge­rus san­ty­kius, ne­pa­šli­jo jie ir su uoš­viais. Tu­riu tris vai­kus, ku­rie jau su­au­gę. Vy­riau­sias ku­rį lai­ką gy­ve­no ir dir­bo su ma­ni­mi, bet vė­liau ir jis iš­vy­ko pas ma­mą į An­gli­ją. Jau ir anū­kės su­lau­kiau. Daž­nai pa­mąs­tau, kad da­bar­ti­nė ma­no gy­ve­ni­mo at­kar­pa pa­ti gra­žiau­sia ir ge­riau­sia“, – pa­si­džiau­gia Gin­ta­ras.

Daž­nai va­žiuo­jan­tie­ji pro ša­lį at­krei­pia dė­me­sį į pra­si­plė­tu­sią pi­lai­tę. Pa­šne­ko­vas sa­ko, kad sta­ty­bos vien­kie­my­je ne­si­bai­gia, vis gims­ta idė­jų, kaip jį puo­se­lė­ti. Ran­da­si įvai­rių min­čių ir dir­bant vir­tu­vė­je. „Aš įpra­tęs vis­ką pats da­ry­ti. Esu ir va­ly­to­jas, ir ke­pė­jas. Vi­sa­me ka­me man pa­tin­ka na­tū­ra­lu­mas“, – pa­ti­ki­na.

Ban­dos – šven­tos die­nos mais­tas

Už­ei­gos ra­cio­ne ban­dų pa­siū­la bu­vo nuo pir­mų­jų veik­los die­nų.

„Prieš 25-erius me­tus joms kep­ti skir­tą pe­čių bu­vo­me su­si­meist­ra­vę. Šian­dien to pir­mo­jo va­rian­to jau ne­be­tu­ri­me, pa­se­no, te­ko iš­ar­dy­ti. Pra­džio­je ban­das uoš­vie­nė Ni­jo­lė ke­pė. Kai iš­trauk­da­vo iš pe­čiaus aš­tuo­nias la­ko­nes rus­vai ap­skru­du­sių ban­dų, vi­si na­mai ska­niai pa­kvip­da­vo“, – tik pa­gy­ros žo­džiai uoš­vei, į ku­rios re­cep­tą Gin­ta­ras įne­šė sa­vos mei­lės ir pa­slap­ties. Tai­kė ir tai, ką šei­mi­nin­kau­jant sa­vai šei­mai bu­vo pa­ste­bė­jęs įdo­maus.

Už­su­kęs į Gin­ta­ro už­ei­gą ne vi­sa­da gau­si ban­dų. Kas­die­nia­me val­gia­raš­ty­je jų nė­ra, ke­pa­mos tik už­sa­ko­vams. Tai ne ka­vi­nės pa­tie­ka­las ir ne bul­vi­nis bly­nas. Ban­dos ne­ga­li il­gai sto­vė­ti, pra­ran­da sko­ni­nes sa­vy­bes. Ke­pė­jo tei­gi­mu, ska­niau­sios iki va­lan­dos nuo iš­ke­pi­mo.

„Ne­tie­sa, kad ban­dos bu­vo kas­die­ni­nis dzū­kų val­gis. Kas ga­lė­jo šio­kia­die­niais dvi va­lan­das kros­nį kū­ren­ti, dar ne ma­žiau tiek lauk­ti iš­ke­pant? Il­gai už­truk­da­vo ir bul­ves ran­ko­mis su­tar­kuo­ti. Tai bu­vo sek­ma­die­nio ri­tu­a­las, tik šven­tos die­nos mais­tas. Ir abi ma­no mo­čiu­tės, Ma­rė Griš­ko­nie­nė ir Ve­ro­ni­ka Ven­ce­vi­čie­nė, tik sek­ma­die­niais ban­das ke­pė“, – ti­ki­na šio pa­tie­ka­lo ži­no­vas.

Karš­tas ban­das mėgs­ta žve­jai

„Kai pri­ker­ta­me Gin­ta­ro iš­kep­tų ban­dų, kaip­mat pa­žva­lė­ja­me, nors ir ne žu­vies ki­bi­mo die­na bū­tų“, – to­kią fra­zę te­ko iš­girs­ti ne iš vie­no žve­jo, pie­tus už­si­sa­kiu­sio Gin­ta­ro už­ei­go­je.

Ke­pė­jas sa­ko, kad jo ban­dos tra­di­ci­nės – bul­vės ir dar kai kas. Štai pa­va­sa­riais bul­vių tar­kiai tam­sė­ja, juos pui­kiai pa­ba­li­na grie­ti­nė. Gin­ta­ras, kaip ir ki­ti vir­tu­vės še­fai, tu­ri sa­vų pa­slap­čių, ku­rių ne­iš­duo­da. Mes jų at­skleis­ti ir ne­ke­ti­na­me. Vi­suo­met prie ban­dų pa­tie­kia ir ke­tu­rias šio kraš­to gy­ven­to­jų tra­di­ci­nes pa­vil­gas: spir­gu­čių pa­da­žą, krak­mo­lo ir kiau­ši­nių da­ži­nį, da­ry­ci­nį ir grie­ti­nė­lė­je troš­kin­tą viš­tie­ną. To­kio pa­tie­ka­lo por­ci­jos kai­na – 15 li­tų. Pa­si­tai­ko už­sa­ko­vų, ku­rie pa­gei­dau­ja ir kar­ku­tės.

„Bul­ves per­ka­me iš ge­rai ži­no­mų ūki­nin­kų, o ir uoš­viai Rub­liaus­kai pa­siū­lo ko­kį plo­te­lį nu­si­kas­ti. Da­bar so­di­na­ma įvai­riau­sių veis­lių bul­vių, jos la­bai ski­ria­si, tu­ri ži­no­ti, ku­rios ge­riau­siai ban­doms kep­ti tin­ka. Aš vos pa­žvel­gęs su­pran­tu, ku­rios man tin­ka­mos. Akys jau įgu­du­sios. Mė­są per­ku par­duo­tu­vė­se, dė­me­sin­gai ap­žiū­riu do­ku­men­tus. Viš­tas pa­tys au­gi­na­me. Tu­ri­me ir tris put­pe­les, tik ne­ži­nau, kur jų kiau­ši­nė­lius dė­ti“, – pa­sa­ko­ja Gin­ta­ras.

Bul­vių ran­ko­mis ne­tar­kuo­ja, tik lu­pa

Ko­kios ban­dos ska­niau­sios pa­čiam ke­pė­jui? Gin­ta­ras ati­ta­ria la­biau­siai mėgs­tan­tis sau­sas, traš­kias, ką tik iš kros­nies iš­trauk­tas. Ma­lo­nu jas ran­ko­mis lau­žy­ti ir ga­lu už­ka­bi­nus spir­gu­čių val­gy­ti. Ne vi­suo­met ra­gau­ja kep­da­mas už­sa­ko­vams. Įgu­di­mas sko­nį nu­sa­ko vos į iš­kep­tą ban­dą pa­žiū­rė­jus. Nau­do­ja­mų pro­duk­tų taip pat ne­sve­ria, nors svars­tyk­lių vir­tu­vė­je ne­sto­ko­ja. Kiek ko įber­ti, ran­ka pa­ti jau­čia.

Gin­ta­ras ke­pa ir bul­vi­nius bly­nus, nors juos ga­min­ti jam la­biau­siai ne­pa­tin­ka. Pir­miau­sia to­dėl, kad esi tie­siog pri­riš­tas prie kep­tu­vės.

Su­pran­ta­ma, kad bul­vių šian­dien jau nie­kas ran­ko­mis ne­tar­kuo­ja, bet kas pa­de­da Gin­ta­rui jas nu­lup­ti? Da­bar di­džiau­sia jo gy­ve­ni­mo at­ra­ma yra drau­gė Vil­ma. Ta­čiau bul­ves pro­fe­sio­na­lus vi­rė­jas nu­si­lu­pa pats.

„Man toks dar­bas net pa­tin­ka. Aš grei­tai lu­pu, tu­riu įvai­rių skus­tu­kų ir daug be­si­dar­buo­da­mas su­pra­tau, kad ne vi­suo­met bran­gus daik­tas yra ko­ky­bės ro­dik­lis. Kar­tais pa­pras­tas skus­tu­kas tie­siog pri­lim­pa prie ran­kos. Vi­suo­met ša­lia tu­riu ir pei­lį ko­kiam pu­vi­niui ar gi­les­nei skus­tu­ko ne­įvei­kia­mai akiai iš­pjau­ti.

Gin­ta­ro ban­dos vi­sad kve­pia ko­pūs­tais, mat tik ant jų la­pų yra ke­pa­mos. Ypač kva­pios, kai tas la­pas švie­žias, ką tik nu­skin­tas, bet kve­pia ir džio­vin­ti. Va­sa­ros pa­bai­go­je nu­skin­tus ko­pūst­la­pius su­klo­ja pa­lė­pė­je, iš­džiū­vu­sius su­ren­ka į krū­ve­les ir už­sle­gia.

Žie­mos sa­vait­ga­liais šio dzū­ko kep­to­mis ban­do­mis šil­do­si ant Dzū­ki­jos eže­rų pa­bi­rę žve­jai, su­va­žia­vę iš ke­lių re­gio­nų. Tiems, ku­rie pa­šu­tin­tas, su spir­gu­čiais su­sluoks­niuo­tas, pie­ne pa­nar­din­tas ban­das ima su ku­ge­liu, va­di­na­muo­ju bul­vių plokš­tai­niu, ly­gin­ti, ke­pė­jas ki­tą kar­tą net ma­žą ban­de­lę iš­ke­pęs nu­ve­ža pa­ro­dy­ti. Vir­tu­vės še­fui, są­ži­nin­gai be­si­lai­kan­čiam dzū­kiš­ko ku­li­na­ri­nio pa­vel­do, to­kie ly­gi­ni­mai ne­pa­tin­ka.

Už­sa­ky­mus pri­ima ir te­le­fo­nu

Gin­ta­ras ne­tei­gia, kad jo ver­slas, pra­si­dė­jęs nuo pa­pras­čiau­sių pie­tų ar­ti­miems bi­čiu­liams, ėjo ly­giai ir sėk­min­gai. Per tą ket­vir­tį am­žiaus bū­ta vis­ko. Iš vie­no nuos­mu­kio te­ko va­duo­tis pra­dė­jus kep­ti ru­gi­nę duo­ną. Ją iš­ke­pęs pats ve­žė į tur­gų par­duo­ti. Iki šian­dien me­na, koks ne­leng­vas bu­vo tas duo­nos ke­pi­mas. Su bi­čiu­liu pa­gal skel­bi­mą bu­vo iš­vy­kęs į Ita­li­ją skin­ti po­mi­do­rų. Be­lauk­da­mi, kol šie ims raus­ti, vi­są ša­lį iš­mai­šė ir taip pa­si­il­go Lie­tu­vos, kad po­mi­do­rų sky­ni­mo lai­ko jau ne­be­lau­kė, su­grį­žo. Pa­na­šiai bu­vo ir su iš­vy­ki­mu pa­dir­bė­ti ki­ta kryp­ti­mi. Ma­tyt, jam ne­duo­ta iš­duo­ti sa­vo ša­lies, juk net Gin­ta­ro var­das sie­ja­si su lie­tu­vy­be. Bet vieš­na­gės sve­čio­se ša­ly­je da­vė idė­jų, net ir dras­tiš­kų. Mai­ti­ni­mo ver­sle G.Na­vic­kas iš­ban­dė ir to­kį va­rian­tą: pie­tus nu­pi­gi­no iki tri­jų li­tų, o štai sul­tis, ku­rių no­ri­si po so­čių pie­tų, pa­bran­gi­no iki še­šių.

Ne­vi­lio­ja Gin­ta­ro ir val­diš­kas dar­bas. Jam pa­to­giau­sia dirb­ti vie­nam pa­gal in­di­vi­du­a­lią veik­lą. Ar­ti­mas žmo­gus, drau­gė Vil­ma, vi­sa­da nuo­šir­džiai pa­dės, pa­tars, o pri­rei­kus ir liū­de­sį ša­lin nu­gins.

Ke­lių Aly­tus–Laz­di­jai ir Mi­ros­la­vas–Bal­ka­so­dis san­kir­tą ke­li­nin­kams pa­puo­šus žie­du, dar pa­to­ges­nis ta­po ir pri­va­žia­vi­mas prie Gin­ta­ro už­ei­gos. Ta­čiau ne­bū­ti­na jo­je ap­si­lan­ky­ti no­rint už­si­sa­ky­ti dzū­kiš­kų ban­dų su ke­tu­rių rū­šių pa­vil­go­mis. Be­lie­ka pa­skam­bin­ti Gin­ta­rui te­le­fo­nu.

Su mei­le gam­tai

Gin­ta­ras ne tik apie sa­vo ver­slą kal­ba su ypa­tin­ga ši­lu­ma. Ge­ru­mu švy­ti, kai kal­ba pa­kryps­ta apie so­dy­bos sar­gą, ku­ris sergs­ti val­das prie ke­lio į Mi­ros­la­vą, ir šei­mi­nin­kui kar­tais ten­ka gra­žuo­lį iš­si­im­ti iš pra­va­žiuo­jan­čių au­to­mo­bi­lių ba­ga­ži­nės. Tą, ku­ris ės ir šu­nų ne­lie­čia­mą mais­tą, jei jo ga­ba­liu­kas bus pa­duo­tas iš šei­mi­nin­ko lėkš­tės. Net ir ta­da nu­si­šyp­so, kai pri­si­me­na jau pa­au­gu­sius 35 an­čiu­kus, ku­riuos la­pė, mo­ky­da­ma la­piu­kus me­džio­ti, iš­pjo­vė ir da­lį la­vo­nė­lių link lau­kų neš­da­ma­si iš­bars­tė.

Pa­gi­ria­me val­dų ak­cen­tą – ša­ko­tą me­dį su gau­sy­be in­ki­lų.

„Paukš­čių ka­ra­li­ją vis pa­pil­do­me in­ki­lų, nors va­sa­ro­mis tris kar­tus ten­ka at­so­din­ti jų nu­les­tas gė­les. Jie ypač mėgs­ta ta­ge­tes, ku­rių dau­giau so­di­na­me, kad už­tek­tų ir sta­lams pa­puoš­ti“, – ant gam­tos kū­ri­nių, įsi­kū­ru­sių kai­my­nys­tė­je, vi­sai ne­pyks­ta Gin­ta­ras.

 
Info