Keistuoliški reginiai, itin intymus atvirumas

At­ei­nan­čiais me­tais tea­tro lau­kia ir tru­pės po­ky­čiai. Po 28 me­tų veik­los vy­rų gru­pė „E­re­lis“ iš­sis­kirs­tė. Rea­guo­da­ma į pa­si­kei­tu­sią geo­po­li­ti­nę ša­lies si­tua­ci­ją nau­ją prog­ra­mą gru­pė rengs pa­si­va­di­nu­si „Šv. Kor­mo­ra­nai“.

Vai­kų tea­tro legenda

„Keis­tuo­liš­ki“ spek­tak­liai ir ren­gi­niai – jau tris de­šimt­me­čius gy­vas šio tea­tro apib­rė­ži­mas. Tie­sa, ko­kie bū­tent tie „keis­tuo­liai“ – ne­ži­nia. Kaip sa­kė A. Gi­nio­tis, vi­sad sten­gė­si kur­ti įdo­mų tea­trą, ne­sve­ti­mi bu­vo mu­zi­ka­vi­mai – tai for­ma­vo tea­tro sa­vi­tu­mą.

„Sa­ko­ma, yra „keis­tuo­lių“ sti­lius, bet iš tie­sų vi­są­laik ban­dė­me jį keis­ti. Mums siū­lė: „Da­ry­kit „Aukš­tyn ko­jom 2“, „Aukš­tyn ko­jom 3“ – var­go ne­ma­ty­sit.“ Bet ėmė­mės ki­tos me­džia­gos. Net žiū­ro­vų pa­mėg­ti „Brė­me­no mu­zi­kan­tai“ mums bu­vo lyg chu­li­ga­niz­mas – ban­dy­mas at­sis­vei­kin­ti su sa­vo mu­zi­ki­nė­mis šė­lio­nė­mis“, – pri­si­mi­nė re­ži­sie­rius.

Šį ru­de­nį jis ku­ria mu­zi­ki­nį per­fo­man­są-mis­te­ri­ją „E­dis Ag­re­ga­tas, ar­ba Ne­mirš­tan­čio op­ti­mis­to gy­ve­ni­mas ir mir­tis“. Kū­ry­bos pro­ce­sai – sma­gūs, ma­lo­nūs. Pa­sak A. Gi­nio­čio, vi­suo­met įdo­mu kur­ti tai, kas nau­ja, keis­ta, sa­vi­ta, su iš­šū­kiu.

Ži­no­ma, re­per­tua­re liks ir se­nie­ji spek­tak­liai, „Gel­to­nų ply­tų ke­lias“ su Ilo­na Bal­sy­te ir Da­riu­mi Au­že­liu. „Ne­kir­si­me ša­kos, ant ku­rios sė­di­me žiū­ro­vų mei­lės pra­sme, – ti­ki­no me­no va­do­vas. – Yra po­sa­kis: nau­ja die­na – nau­jas tea­tras. Už­si­bu­vus vie­no­je vie­to­je vi­są­laik rei­kia keis­tis. O ge­riau­sias pa­si­kei­ti­mas – „švie­žias“ krau­jas, nau­jos idė­jos, jau­ni žmo­nės. Ta­da ir mums, tea­tro sen­bu­viams, ten­ka perž­velg­ti tea­tro ver­ty­bes, nu­si­kra­ty­ti rū­džių, ei­ti su nau­ja kar­ta.“

E. Gab­rė­nai­tė mo­ko remontininkus

29-ojo Keis­tuo­lių tea­tro se­zo­no pri­sta­ty­me bu­vo gau­su jau­nų­jų tea­tra­lų. Dar­bi­nin­kus vai­di­nan­tys ak­to­riai su­pa­žin­di­no su Spau­dos rū­muo­se Vil­niu­je įsi­kū­ru­sio tea­tro pla­nais at­nau­jin­ti sce­ną ir sa­lę, įran­gą bei tech­ni­ką.

Nau­jai su­rink­tą ak­to­rių kur­są nuo šio ru­dens mo­ko Eg­lė Gab­rė­nai­tė. Ji iš sa­lės ati­džiai ste­bė­jo ak­to­rius re­mon­ti­nin­kus. „Vis ren­ka­mės ak­to­rius, ku­rie mo­ka ir mėgs­ta mu­zi­kuo­ti. Šian­dien – tik ket­vir­ta­da­lis jų. Yra dvi­de­šimt, dar ne­ži­nia, kiek baigs stu­di­jas, o ga­liau­siai į tea­trą at­eis aš­tuo­ni, – su­skai­čia­vęs šyp­te­lė­jo A. Gi­nio­tis ir pri­dū­rė: – Kar­tais bam­bu kaip se­no­lis, post­hi­pių kar­tos at­sto­vas, bet rei­kia ei­ti ir žiū­rė­ti jau­nų re­ži­sie­rių spek­tak­lius. Ir mū­sų tea­tre šį se­zo­ną bus gra­žių dar­bų.“

Gil­das Alek­sa re­ži­suo­ja įžū­lią, šmaikš­čią so­cia­li­nio hu­mo­ro ko­me­di­ją „He­rak­lis“, Eg­lė Ki­žai­tė – pa­sa­ką „Eg­lė žal­čių ka­ra­lie­nė“.

Ol­ga La­pi­na šį tea­tro se­zo­ną kurs ir Jau­ni­mo tea­tre, o lap­kri­tį Keis­tuo­lių tea­tre pa­si­ro­dys jos „Il­go­ji per­trau­ka“, skir­ta pir­mų­jų kla­sių mok­lei­viams (bei jų tė­vams), pir­mą­kart su­si­du­rian­tiems su mo­kyk­los sis­te­ma, tai­syk­lė­mis, dis­cip­li­na.

Fan­ta­zi­jos, alo­giš­kos lo­gi­kos poetas

Ru­sų dra­mos tea­tre O. La­pi­na vai­kams su­kū­rė in­te­rak­ty­vų spek­tak­lį-žai­di­mą „Ste­buk­lin­go­ji krei­de­lė“. Jo me­tu žiū­ro­vai ke­liau­ja tea­tro ko­ri­do­riais, už­ku­li­siais, tam­pa spek­tak­lio bend­raau­to­riais.

Pa­sak re­ži­sie­rės, „Il­go­ji pe­trau­ka“ – vie­na įdo­miau­sių kū­ry­bi­nių pra­džių, nes spek­tak­lį kur­ti pa­siū­lė pa­tys ak­to­riai. „Jiems, ma­tyt, jau rū­pė­jo šios te­mos. No­ri­si kal­bė­ti apie ma­žo žmo­gaus, pir­mą­kart at­ei­nan­čio į mo­kyk­lą, pa­ty­ri­mą, nu­tin­kan­čius mil­ži­niš­kus po­ky­čius. Ak­cen­tuo­ja­me, kad vai­kas tu­ri lik­ti vai­ku net ir mo­ky­da­ma­sis, pa­žin­da­mas. Po bend­rų pa­ieš­kų su­sto­jo­me ties če­kų ra­šy­to­jo Mi­lo­šo Ma­cou­re­ko – di­džiau­sio vai­kų fan­ta­zi­jos, keis­te­ny­bių ir jų alo­giš­kos lo­gi­kos poe­to – kū­ry­ba“, – kal­bė­jo bū­si­mo spek­tak­lio au­to­rė.

Pa­sko­los ir padavimai

Apie tai, kad Keis­tuo­lių tea­tro sce­no­je gi­mu­si vy­rų tru­pė „E­re­lis“ bai­gė kar­je­rą, pra­ne­šė Ro­ber­tas Alek­sai­tis. „Ne­leng­va bu­vo, bet geo­po­li­ti­nė si­tua­ci­ja da­bar su­nki, ir ere­lių var­das bu­vo dis­kre­di­tuo­tas“, – at­si­du­so jis.

„E­re­lis“ per­si­krikš­ti­jo į „Šv. Kor­mo­ra­nus“. Nau­ja­sis (ir dar šė­šė­li­nis!) vy­rų hu­mo­ro klu­bas – tai R. Alek­sai­tis, A. Gi­nio­tis, D. Au­že­lis, Da­rius Mi­nio­tas, And­rius Ka­nia­va. Jie ren­gia prog­ra­mą, pa­va­din­tą „Pas­ko­los ir pa­da­vi­mai“. „Sce­no­je – itin in­ty­mus at­vi­ru­mas, „skys­tes­nius“ žiū­ro­vus pra­šo­me su­si­lai­ky­ti“, – įspė­jo R. Alek­sai­tis.

Tea­tras bei gy­vai at­lie­ka­ma mu­zi­ka jung­sis ir pro­jek­te „Mie­ga­mie­ji ne­mie­ga“. Ap­lin­ki­niams Vil­niaus mie­ga­mie­siems ra­jo­nams „keis­tuo­liai“ rengs kon­cer­tus, kvie­sis gru­pes ir ar­tis­tus – ska­tins „Mie­ga­muo­sius ne­mie­go­ti“, kad tea­trą ap­lan­ky­tų kuo įvai­res­nė au­di­to­ri­ja.

Di­dy­sis pasiekimas

Šio Keis­tuo­lių tea­tro se­zo­no me­tu taip pat bus ren­gia­mi jau tra­di­ci­niai Nau­jie­ji me­tai „Lai­min­gų Keis­tų“, pa­va­sa­rį, Tarp­tau­ti­nę tea­tro die­ną – kul­ti­niai ap­do­va­no­ji­mai „Ze­no­nai“ .

Pa­klaus­tas, ar dar gy­va „keis­tuo­lių“ le­gen­da, su ku­ria užau­go šian­die­ni­nė jau­ni­mo kar­ta, A. Gi­nio­tis svars­tė: „Bū­ti my­li­miems, po­pu­lia­riems – sma­gu. Bet jau­nų žiū­ro­vų šir­dy­se už­gi­mu­si mei­lė tea­trui – di­džiau­sias pa­sie­ki­mas. Ta­da mū­sų, ak­to­rių, ke­lias šio­je sce­no­je ne­nuė­jo vel­tui, da­vė vai­sių. To­kia ir ta le­gen­da.“