Ledi Makbet ir jos vyrai

Lie­tu­vių re­ži­sie­rius A.La­tė­nas Bal­ta­ru­si­jos na­cio­na­li­nia­me Jan­kos Ku­pa­los tea­tre pa­sta­tė „Mak­be­tą”. Vė­liau Vil­niu­je, Vals­ty­bi­nia­me jau­ni­mo tea­tre, – „Le­di Mak­bet”. Me­tai bė­go, o re­ži­sie­rius vis ne­ga­lė­jo iš­si­va­duo­ti nuo šios pje­sės, ku­ri jo gal­vo­je gy­ve­no sa­vo gy­ve­ni­mą. Iš pir­mo žvilgs­nio ga­li at­ro­dy­ti, kad an­tra­sis grį­ži­mas prie Wil­lia­mo Sha­kes­pea­re'o kū­ri­nio – tai per­kė­li­mas į sce­ną ar­ba pa­kar­to­ji­mas. Ta­čiau ko­dėl an­tra­ja­me spek­tak­ly­je į pir­mą pla­ną iš­ke­lia­ma le­di Mak­bet? Ti­kriau­siai tai sie­jo­si ne tik su vi­du­ti­niš­kais bal­ta­ru­sių ak­to­rių dar­bais, nors A.La­tė­nas ka­te­go­riš­kai ir dip­lo­ma­tiš­kai to ne­pri­pa­žįs­ta. Su­kur­tas spek­tak­lis vis dar eg­zis­ta­vo re­ži­sie­riaus są­mo­nė­je keis­da­mas su­vo­ki­mą apie be­si­ver­žian­čios į val­džią mo­ters li­ki­mą. Ko ge­ro, žmo­giš­kuo­ju po­žiū­riu to­kios mo­te­rys A.La­tė­nui ne­la­bai pa­tin­ka, ta­čiau bū­da­mas kū­rė­jas jis tie­siog pri­va­lė­jo iš­siaiš­kin­ti he­ro­jų mo­ty­vus, jų ne­iš­ven­gia­mus pra­ra­di­mus ke­ly­je į šlo­vę, o kar­tu ir W.Sha­kes­pea­re'o už­duo­tas mįs­les.

Kū­rė sa­vi­tą versiją

Šio­je mis­ti­nė­je tra­ge­di­jo­je su ra­ga­no­mis, krau­jo upė­mis ir ne­sle­pia­mu ag­re­sy­vu­mu nė­ra vis­kas pa­pras­ta. Kiek iš­sa­ky­ta nuo­mo­nių, žo­džių, įver­ti­ni­mų! Kaip leng­vai vis­kas bu­vo nu­ra­šo­ma gar­bės troš­ki­mui, per­ga­lės eu­fo­ri­jai, ku­ri ap­su­ko Mak­be­tui gal­vą, taip pat bui­ti­niam mir­ties su­vo­ki­mui, bū­din­gam pa­go­niš­ka­jai są­mo­nei. Eu­ro­pos fes­ti­va­liuo­se jau skam­bė­jo Ei­mun­to Ne­kro­šiaus „Mak­be­tas“, o A.La­tė­nas, nie­ko ne­pai­sy­da­mas ir nie­ko ne­kar­to­da­mas, vis mąs­tė apie sa­vą­jį spek­tak­lį.

Bū­tų ga­li­ma pa­ly­gin­ti abu šiuos spek­tak­lius. E.Ne­kro­šiaus spek­tak­ly­je ra­ga­nos – trys, A.La­tė­no – še­šios, bet tai ne mo­te­rų ar vy­rų rea­lios fi­gū­ros, o krank­lių pul­kas. Ge­nia­lus, ūkiš­kas E.Ne­kro­šiaus spek­tak­lis, pri­sod­rin­tas re­ži­sie­riaus mėgs­ta­mų pa­go­ny­bės sim­bo­lių: ug­nies, van­dens, me­džio, ak­mens. A.La­tė­no grakš­čia­me, vi­zua­liai gra­žia­me, net in­te­li­gen­tiš­kai puo­šnia­me spek­tak­ly­je nė­ra jo­kių užuo­mi­nų į žmo­gaus pri­klau­so­my­bę nuo gam­tos cik­lų. E.Ne­kro­šiaus spek­tak­lio sce­nog­ra­fi­jo­je vy­rau­ja pa­pras­tų fak­tū­rų me­džia­gos, A.La­tė­no – šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos. Be­je, abie­juo­se spek­tak­liuo­se lai­kas ru­tu­lio­ja­si nuo­sek­liai, pa­gal is­to­ri­ją, nors pra­si­de­da iš to­li­mo­jo „nie­kur“ ir ju­da į mus, tie­siog į žiū­ro­vų sa­lę, kad vėl ta­me „nie­kur“ iš­nyk­tų.

E.Ne­kro­šius ir A.La­tė­nas mėgs­ta W.Sha­kes­pea­re'ą. Abu re­ži­sie­riai ge­ba su­dė­tin­gą teks­tą per­teik­ti ryš­kia me­ta­fo­ra ir plas­tiš­ka par­ti­tū­ra. Tie­są sa­kant, ak­to­rių plas­ti­ka tu­ri ypa­ty­bę šiek tiek su­ni­ve­liuo­ti teks­tą ir kar­tais net jį pa­keis­ti, pa­da­ry­da­mi jį ne­rei­ka­lin­gą. Lie­tu­vių spek­tak­liuo­se to nė­ra. Jie vi­sa­da ger­bia pa­sau­li­nę kla­si­ką. Pui­kiai par­eng­ti lie­tu­vių ak­to­riai or­ga­niš­kai jun­gia plas­ti­nę iš­raiš­ką su žo­džiu. Ir vis dėl to – ko­dėl Le­di?

Ne­pa­ži­no­jo trupės

E.Ne­kro­šiaus „Mak­be­tą“ žiū­rė­jau du kar­tus. Pa­ti nu­ste­bau, kad šia­me spek­tak­ly­je vi­sai ne­įsi­dė­mė­jau Le­di Mak­bet. Už­tat Mak­be­tas, vals­tie­tiš­kai ap­si­ren­gęs, pa­pras­tas, ge­ras, ne­pa­si­ruo­šęs su­si­rem­ti su de­mo­nais žmo­gus, įsi­mi­nė pui­kiai. J.Ku­pa­los tea­tre A.La­tė­no spek­tak­ly­je Mak­be­tą vai­di­no Ole­gas Gar­bu­zas. Nors šiam ak­to­riui tek­da­vo rim­ti dra­mos vaid­me­nys, iš pri­gim­ties jis ryš­kaus ko­me­di­nio ta­len­to ar­tis­tas. Ne­aukš­tas, tvir­tai su­dė­tas ak­to­rius ėjo re­ži­sie­riaus su­ma­ny­to be­jė­gio prieš ant­gam­ti­nių jė­gų įsi­ki­ši­mą he­ro­jaus ke­liu. Šį kar­tą svar­biau­sia ta­po Svet­la­nos Ze­len­kovs­kos vai­di­na­ma Le­di Mak­bet. Jo­je de­rė­jo jė­ga ir tra­pu­mas. Bu­vo mo­te­riš­ka ir pa­siau­ko­jan­ti, at­vi­ra ir kar­tu ag­re­sy­vi. Aps­kri­tai kaž­ko­dėl he­ro­jė vi­siems žiū­ro­vams kė­lė užuo­jau­tą. Su­si­da­rė įspū­dis, kad vis­kuo kal­ta ne­lai­min­ga mo­ters da­lia, tad vi­si kru­vi­ni dar­bai bu­vo pri­ski­ria­mi Mak­be­tui. S.Ze­len­kovs­kos he­ro­jė žiū­ro­vams su­kel­da­vo ne pa­sib­jau­rė­ji­mą, o skaus­mą ir užuo­jau­tą. J.Ku­pa­los tea­tro „Mak­be­tas“ - ga­nė­ti­nai mar­gas ir ne­vi­siš­kai at­li­kė­jų su­vok­tas pa­sta­ty­mas. Bui­ti­nes ir psi­cho­lo­gi­nes tra­di­ci­jas puo­se­lė­jan­tis tea­tras bu­vo la­biau že­miš­kas ir per­ne­lyg jaus­min­gas. Rei­kia pa­brėž­ti, kad vi­du­ri­nės kar­tos ak­to­riai – stip­rūs ly­ri­niu ir ko­me­di­jos žan­ru, se­niai be­vai­di­nę tra­ge­di­jo­se. Ga­li bū­ti, jog ne vi­sai tin­ka­mai bu­vo pa­skirs­ty­ti vaid­me­nys, juk A.La­tė­nas ne­pa­ži­no­jo tru­pės. Jis ėmė tai, ką jam siū­lė.

Su­sik­los­čius to­kiai si­tua­ci­jai ak­to­rė S.Ze­len­kovs­ka pa­si­ro­dė pui­kiai – jaus­min­ga, sek­sua­liai pa­trauk­li. Pa­si­ro­do, ji pra­kti­kuo­ja ta­jų bok­są, o tai jai su­tei­kė ga­li­my­bę pri­ar­tė­ti prie to­bu­lų lie­tu­vių mo­te­rų ak­to­rių. Nors ir su­nku įsi­min­ti pa­var­des, jos pui­kiai tin­ka ypa­tin­ga­jai lie­tu­vių re­ži­sū­rai. Ne­ga­li­ma bū­tų sa­ky­ti „Ne­kro­šiaus ak­to­riai“, „La­tė­no ak­to­riai“. Tiks­liau – „Lie­tu­vos ak­to­riai“, to­dėl, kad jie to­bu­lai įval­dę psi­cho­lo­gi­nės raiš­kos tech­ni­ką: plas­tiš­ki, rit­miš­ki, akro­ba­tiš­kai tiks­lūs, perp­ra­tę tur­tin­gą in­to­na­ci­jų ska­lę, mi­mi­ką. O ir kaip ki­taip bū­tų ga­li­ma pa­pil­dy­ti pui­kią sce­nog­ra­fi­ją, mu­zi­ki­nį–­gar­si­nį spren­di­mą, re­ži­sū­ri­nį vaiz­di­nių me­ta­fo­riš­ku­mą. Vi­sas an­samb­lis kar­tu ku­ria ypa­tin­gą me­no pa­sau­lį.

Ma­nau, šian­dien lie­tu­vių tea­tras iš­sis­ki­ria re­ži­sū­ra, su­si­lie­jan­čia su ko­lek­ty­vi­ne ak­to­rių kū­ry­ba. Re­ži­sie­rius pui­kiai ma­to­mas, ta­čiau pa­tys ak­to­riai kur­da­mi ti­pa­žus ne­tam­pa ma­rio­ne­tė­mis.

Mū­sų ak­to­rė S.Ze­len­kovs­ka re­ži­sie­riui ne­lei­do nu­rim­ti ir pri­ver­tė jį vie­toj su­pran­ta­mo vy­riš­ko ana­li­zuo­ti ne­aiš­kų mo­ters per­so­na­žą. Ga­li­ma teig­ti, jog bu­vo pri­si­min­tas gar­su­sis ru­sų ra­šy­to­jo Ni­ko­la­jaus Les­ko­vo vei­ka­las „Le­di Mak­bet iš Mcens­ko aps­kri­ties". J.Ku­pa­los ak­to­riai, ko ge­ro, pri­si­mi­nė Mak­si­mo Gor­kio na­cio­na­li­nio aka­de­mi­nio dra­mos tea­tro „Mak­be­tą“, ku­ria­me vai­di­no pui­kus Ros­tis­la­vo Jan­kovs­kio ir Alek­sand­ros Kli­mo­vos due­tas. Čia Le­di Mak­bet, tirp­da­ma mei­le sa­vo vy­rui, at­si­dū­rė an­tra­me pla­ne.

Da­bar tam­pa aiš­ku, ko­dėl re­ži­sie­riaus A.La­tė­no spren­di­mu Le­di Mak­bet tam­pa svar­biau­sia, nors ir lie­ka ne­vie­na­reikš­me fi­gū­ra, pri­klau­so­ma nuo to, koks bus Mak­be­tas. Vals­tie­tiš­kas E.Ne­kro­šiaus Mak­be­tas vis dėl­to ją už­gož­da­vo. Bo­ri­so Lu­cen­kos pa­sta­ty­me gra­žuo­lis R.Jan­kovs­kis, kaus­ty­da­mas va­lią, gun­dė ir hip­no­ti­za­vo. O.Gar­bu­zo­vo Mak­be­tas bu­vo su­tuok­ti­nis, už ku­rį rei­kė­jo gal­vo­ti ir spręs­ti. Ir štai pa­ga­liau A.La­tė­no Le­di ra­do sau ly­gų var­žo­vą. Vik­to­ri­jos Kuo­dy­tės ir Ser­ge­jaus Iva­no­vo due­tas iš­ryš­ki­no Le­di Mak­bet ge­bė­ji­mą per­ženg­ti vi­sus die­viš­kus ir žmo­giš­kus įsta­ty­mus dėl šlo­vės, sek­so ir Ško­ti­jos sos­to užg­ro­bi­mo.

Me­ne be­ne mi­li­jo­nus kar­tų iš­sa­ky­ta ir ilius­truo­ta at­pil­do ne­iš­ven­gia­my­bė, ta­čiau nie­kas ne­ga­li iš­mo­ky­ti žmo­gaus at­si­sa­ky­ti blo­gio. Jis vis li­pa ant nuo­sa­vo grėb­lio ir už tai su­lau­kia žiau­raus at­pil­do. Le­di Mak­bet au­ko­ja mo­te­riš­ku­mą ir mo­ti­nys­tę.

A.La­tė­no spek­tak­ly­je yra vie­na mi­zans­ce­na, kur Le­di Mak­bet "ma­tuo­ja­si" ga­li­mą nėš­tu­mą. Plo­na ta­li­ja ir ap­va­lus pil­vu­kas leng­vai pra­nyks­ta tarp be­sip­laiks­tan­čių si­jo­no klos­čių. Mak­be­tas švel­niai pri­sig­lau­džia jai prie pil­vo, tar­si trokš­da­mas pa­jaus­ti kū­di­kio ju­de­sius. Ir nu­si­vy­lęs at­si­trau­kia. Ten nie­ko nė­ra ir ne­ga­li bū­ti. Pa­to­lo­gi­nis ne­vai­sin­gu­mas. Le­di ne­ga­li tap­ti mo­ti­na. Jei­gu tai įvyk­tų, bū­tų blo­ga mo­ti­na. Ti­kra­sis jos vai­sius – pyk­čio san­kau­pa. Tai pir­ma­sis že­miš­ka­sis nuo­spren­dis – at­pil­das ir mo­kes­tis.

Keis­da­mas spek­tak­lio ak­cen­tus, A.La­tė­nas ne­kei­tė pa­ties li­te­ra­tū­ri­nio teks­to. Jis su teks­tu leng­vai „pa­žai­dė“, iš­sau­go­da­mas siu­že­tą ir įvy­kių ei­gą. W.She­kes­pea­re'o vei­ka­le yra žo­džiai, ku­rių mes ne­var­to­ja­me. Juos rei­kia pa­vers­ti veiks­mu, plas­ti­nė­mis me­ta­fo­ro­mis, iš­ny­ran­čio­mis iš pje­sės erd­vės. Daug ką A.La­tė­nas at­ran­da pa­čio­je fak­tū­ro­je au­di­nio, iš ku­rio su­kur­tas Le­di Mak­bet si­jo­nas ir šė­to­niš­kų bū­ty­bių ap­da­rai.

Nuo dan­gaus li­gi pragaro

Spek­tak­ly­je „Le­di Mak­bet“ stul­bi­na kos­tiu­mų dai­li­nin­kės Sand­ros Strau­kai­tės meis­triš­ku­mas. Juo­da, rau­do­na, pil­ka sce­nog­ra­fi­jos spal­vų ga­ma ir si­dab­riš­ka pil­ka kos­tiu­mų žais­mė su­ku­ria sti­lin­go pik­ta­va­liš­ku­mo efek­tą. Mil­ži­niš­ki he­ro­jės si­jo­nai tar­si gy­ve­na at­ski­rą gy­ve­ni­mą. Ra­ga­niš­ki kū­nai, įsi­su­pę į pil­kus au­di­nius, trans­for­muo­ja­si į san­tuo­ki­nį guo­lį ir, su­pran­ta­ma, mai­ti­na kru­vi­nas Le­di sva­jas. Jos ly­di bė­gan­čią – ple­ve­nan­čią Le­di, iš­plės­da­mos spek­tak­lio erd­vę nuo dan­gaus li­gi pra­ga­ro... Spek­tak­lio pa­bai­go­je šė­to­niš­kos fi­gū­ros su­stings­ta it siel­var­tau­jan­čios skulp­tū­ros ge­dė­ji­mo sa­lė­je.

Žais­da­mas su teks­tu A.La­tė­nas į Mak­be­to lū­pas įsprau­džia Ham­le­to mo­no­lo­gą „bū­ti ar ne­bū­ti?“, taip pat vie­ną ži­no­miau­sių W.Sha­kes­pea­re'o so­ne­tų. Kam?

Ne tik re­ži­sie­riaus įgeidis

Dau­ge­lis spek­tak­lio kri­ti­kų to­kį sa­va­va­lia­vi­mą pri­sky­rė re­ži­sie­riaus įgei­džiui. Man no­ri­si iš­dės­ty­ti sa­vą­jį su­pra­ti­mą. Iš pra­džių blo­gį ne­šan­ti he­ro­jaus fi­gū­ra, jo kru­vi­ni poel­giai prieš­ta­rau­ja tiems dviem la­bai tei­gia­miems, sa­vo tu­ri­niu fi­lo­so­fi­niams teks­tams. Ta­čiau, man at­ro­do, vis dėl­to yra pa­aiš­ki­ni­mas. Mak­be­tas ku­ria blo­gį ne sa­vo va­lia. Gal­būt jis to net ne­su­vo­kia, ta­čiau ko­dėl jam tam ti­krą su­nkią aki­mir­ką ne­stab­te­lė­ti pa­mąs­ty­ti - bū­ti ar ne­bū­ti?

Re­ži­sie­rius A.La­tė­nas mėgs­ta op­ti­nes iliu­zi­jas. Jis leng­vai per­ke­lia erd­vi­nę pers­pek­ty­vą ir ku­ria erd­vės gi­lu­mą. Nau­do­da­ma­sis veid­ro­di­ne erd­ve kvie­čia į gi­lu­mą, esan­čią už veid­ro­džių.

Bui­tis pa­slėp­ta, tar­si ji vi­siš­kai ne­eg­zis­tuo­tų. Yra tik lai­ko ir erd­vės sū­ku­rys. Iš jo it keis­tos bū­ty­bės į žmo­nes tie­sia­si ly­nai, lyg ko­kie li­ki­mo siū­lai. Su­si­pi­na. Už­ver­žia. Tvir­tai lai­ko. Ne­no­riai pa­lei­džia.

Daug kas bu­vo ne­aiš­ku ir J.Ku­pa­los tea­tro, ir lie­tu­vių spek­tak­liuo­se. Ko­dėl iš po pui­kaus Le­di Mak­bet si­jo­no ky­šo gru­būs au­li­niai? Tra­pi, sek­sua­li he­ro­jės fi­gū­ra sle­pia kaž­ką ra­ga­niš­kai pa­trauk­laus. Ta­čiau ji vi­sa­da pa­si­ruo­šu­si ko­vai. Aps­kri­tai spek­tak­ly­je daug gra­žaus, es­te­tiš­ko, ne­bui­tiš­ko sek­sua­lu­mo.

A.La­tė­no spek­tak­lį bū­tų ga­li­ma lai­ky­ti ga­na tra­di­ci­niu, nes yra aiš­kus, raiš­kus, pa­gal vi­sus ele­men­tus kla­si­ki­nis: re­ži­sū­ra, ak­to­rių vai­dy­ba, sce­nog­ra­fi­ja, mu­zi­ka, plas­ti­ka, kos­tiu­mai, švie­sa. Bet ja­me ga­li­ma ras­ti ir šį tą ne­tin­ka­mo. Nors spek­tak­lis di­din­gas, jis ką nors gal ir er­zi­na. Ma­nau, kad tai ge­rai. Va­di­na­si, yra apie ką mąs­ty­ti.

Itin šiuo­lai­kiš­ka spek­tak­lio pa­bai­ga. Ne­įp­ras­tai, tarp stip­rių, tvir­tų, vy­riš­kų vy­rų at­sisk­leis pa­grin­di­nis ka­ra­liš­ko­sios val­džios įpė­di­nis Mal­kol­mas. Avans­ce­no­je sto­vi kė­dė ant ku­rios nu­mes­ta Mak­be­to nu­žu­dy­to Dun­ka­no krau­ju per­mir­ku­si no­si­nė. Min­tis aiš­ki: sos­tas-val­džia-krau­jas. Iki tol nie­kuo ne­iš­sis­ky­ręs Mal­kol­mas iš­ei­na į pir­mą pla­ną. Si­mo­no Stor­pirš­čio Dun­ka­no sū­nus, vi­so la­bo pa­aug­lys, tam­pan­tis jau­nuo­liu, lū­ži­nė­jan­čiu bal­su ir ku­pi­nas bep­ro­tiš­ku­mo. To­kiems nė­ra svar­bi kar­je­ra, pro­fe­si­ja. Jie ne­tu­ri nei idea­lų, nei au­to­ri­te­tų. Gy­ve­na at­si­tik­ti­nu­mais ir la­biau­siai ver­ti­na lais­vę. Mal­kol­mui ne­rei­ka­lin­ga val­džia, ne­rei­ka­lin­gas sos­tas. Jo ran­kos pla­čių kel­nių ki­še­nė­se, o vei­dą den­gia striu­kės gob­tu­vas. To­kie nie­ko ne­vi­lio­da­mi ne­ria iš mi­nios į mi­nią. A.La­tė­no Mal­kol­mas iš­ei­na nu­šok­da­mas nuo sce­nos tie­siai į sa­lę. Ir tai pers­pė­ji­mas.

Ša­lia Le­di Mak­bet bu­vo įvai­rių vy­rų. O kas bū­tų nu­ti­kę, jei­gu ša­lia jos bū­tų at­si­ra­dęs štai toks Mal­kol­mas?

Tatjana ORLOVA

www.lzinios.lt