|
|
Lietuvoje vyraujantys pagrindiniai pirties tipai
|
Kaimiška lietuviška pirtis
Pirčių tradicijos Lietuvoje gyvos nuo seniausiųjų laikų. Kernavės apylinkių tyrinėtojai archeologai atrado XIV a. kultūriniame sluoksnyje senovinės pirties fragmentus, net vantų ir medinio kaušelio fragmentus. Seniausioji lietuviška pirtis buvo suręsta iš pušinių rąstų, su patiestomis eglinių pusrąsčių grindimis. Pastatas užėmė apie 16 kvadratinių metrų, kampe buvo didelė akmeninė krosnis, kurioje akmenys sudėti be jokio skiedinio.
Lietuvoje panašios pirtys buvo naudojamos iki praėjusio amžiaus vidurio, kai kuriose vietose galima surasti ir dabar panašių, jau beveik nenaudojamų dūminių pirčių. Tokioje pirtyje akmenys kaitinami tiesiogine ugnimi, dūmus išleidžiant per langus, duris. Po akmenų įkaitinimo buvo pašalinami nuodėguliai ir pelenai, išvedinama patalpa, ir pirtis paruošta naudojimui. Kai kuriose pirtyse buvo įrengiamas ir medinis kaminėlis dūmams ir drėgmei po prausimosi ištraukti.
Pirtis mūsų protėviams turėjo pagrindinę paskirtį – prausimosi, organizmo higienos poreikių tenkinimo. Pirtyje buvo ruošiamas šiltas vanduo prausimuisi – pradžioje įkaitintus akmenis metant į duobę su vandeniu, veliau į medinius kubilus. XX a. pradėjus plačiau naudoti metalines talpas, vanduo sušildavo metalinėje bačkoje, įstatytoje į akmeninę krosnį, ar buvo kaitinamas, nuvedus metalinį vamzdį iš vandens talpos į ugniakurą.
Dažniausiai lietuviškoje pirtyje toje pačioje patalpoje buvo ir prakaituojama, ir vanojamasi beržinėmis, kadaginėmis, ąžuolinėmis vantomis, trinamasi pataisų kempinėmis. Toje pačioje patalpoje, šiek tiek atvėsus buvo ir prausiamasi, plaunama galva beržo pelenais ar žolių arbatomis. Pirties patalpoje būdavo daug vandens, tad buvo aktualu, kad vanduo išbėgtų iš pirties pro grindyse padarytas angas į lauką.
Pirtis buvo naudojama ne tik prausimuisi, tačiau ir gydymo tikslais. Nuo įvairiausių negalavimų buvo gydoma vanojant įvairiausių augalų vantomis, kvėpuojant vaistažolių arbatų garus, naudojant karšto ir šalto vandens procedūras. Senovėje ir gimdimus pirtyse bobutės priiminėdavo.
Lietuviška pirtis buvo naudojama ne tik higienos poreikiams. Dažnai dūminėje pirtyje keletą dienų buvo rūkoma mėsa, sukabinta ant kartelių, kūrenant žalių alksnių malkomis, pridedant kadagio šakelių, stengiantis, kad dūmai būtų kuo šaltesni. Pirties patalpa pasitarnaudavo ir linų minimui, odų išdirbimui ir džiovinimui ir net naminės gamybai.
Lietuviškoje sodyboje pirtis buvo statoma atokiau nuo kitų pastatų, kad gaisro metu ugnis nepersimestų į gyvenamus ar ūkinius pastatus. Dažniausiai buvo parenkama vieta pirčiai ežero ar upės pakrantėje ar šalia pirtelės iškasama kūdra ar šulinėlis vandeniui pasisemti. Turbut tik šis panašumas sieja senovišką ir dabartinę lietuvišką pirtį. Dabar mūsų šalyje dažniausiai įrengiamos pirtys su nedidele patalpa kaitinimuisi ir vanojimuisi, atskira patalpa prausimuisi, dažniausiai dušu, ir patalpa poilsiui ir bendravimui. Populiariausios dabartiniu laikotarpiu malkomis ir elektra kūrenamos metalinės krosnelės su įvairiausiu akmenų kiekiu, leidžiančios gana greitai, per pora valandų įkaitinti pirties vanojimosi patalpą iki aukštos temperatūros, sušildyti pakankamą kiekį vandens.
Tikra lietuviška kaimiška pirtis dabar gaivinama tik pirties entuziastų ir atskirų pirties megėjų, tačiau retai įrenginėjama naujakūrių namuose ir sodybose.
Rusiška pirtis
Tradiciškai taip vadinama pirtis, kurios garinėje pasiekiama didelė, apie 40-80 % drėgmė ir karštis siekia apie 50 – 70 laipsnių. Rusijoje šiuo metu įprasta vadinti pirtis, kuriose kaitinimui naudojamos metalinės krosnys su akmenų įkrova ar elektrinės krosnelės, saunomis. Taigi lieka, kad rusiška „bania“ – tai pirtis, kurioje akmenys įkaista nuo tiesioginės liepsnos mūrinėje krosnyje, o garas išgaunamas ant įkaitusių akmenų pilant vandenį. Tokios pirtys Rusijoje vadinamos baltosiomis pirtimis, taip jas išskyriant iš seniau statytų duminių „juodųjų“ pirčių . Baltųjų pirčių pagrindinis bruožas – mūrinė krosnis su kaminu, o svarbiausia ypatybė – daug garų, vanojimasis lengvais garais, kūno staigus ataušinimas šaltu vandeniu ar sniegu.
Gal dar rusiška pirtimi galima vadinti tarybinių laikų dideles populiarias visuomenines pirtis( „obščestvennaja bania“), kurioms garas buvo tiekiamas iš centrinio šildymo sistemos, kaip dabar į radiatorius. Garas ateidavo į vanojimosi patalpą labai karštas, apie 95 laipsnių temperatūros. Tuo garu buvo apšildoma ir prausimosi patalpa su dušais ir skardinėmis talpomis.
Lietuvoje rusiškomis pirtimis dažnai vadinamos dabar įrenginėjamos pirtys, šildomos metalinėmis suomiškomis, rusiškomis, estiškomis ar lietuviškomis malkinėmis krosnelėmis su dideliu akmenu kiekiu, kuris suteikia galimybę pasiekti didelę patalpos drėgmę ir pakankamą karštį .
Suomiška sauna
Net patys suomiai, iš kurių šalies atėjo šis vardas, negali paaiškinti suomiškos pirties ypatingų skirtumų nuo kitų Šiaurės Rytų Europos šalių pirčių . Tačiau visi suomiai sutaria, kad sauna – tai ne tik prausimosi ir higienos procedurų patalpa, bet ir vieta, kur galima pasigydyti, pailsėti, pabendrauti.
XX a. ketvirtame dešimtmetyje suomiai sukūrė dabar plačiai naudojamas visame pasaulyje kompaktiškas metalines krosneles, kurios žymiai greičiau ir iki aukštesnės temperatūros įkaitindavo pirties patalpą, nei kaitinant akmenis mūrinėse krosnyse ar daug vietos užimančius vien akmenų ugniakūrus. 1936 m. Olimpiados metu suomiai pademonstravo elektrine krosnimi šildomą sauną, kurią panaudojo sportininkų jėgų atstatymui.
Suomiškose pirtyse su kompaktškomis metalinėmis krosnelėmis buvo pasiekiama didesnė aplinkos temperatūra, todėl prausimosi procedura persikėlė į šalia įrengiamą dušo patalpą. Pačios kaitinimosi patalpos sumažėjo, o dėl mažesnio kaitinamų akmenų kiekio pirties patalpos tapo sausesnės. Taigi suomiška pirtis, prieš šimtmetį buvusi lygiai tokia pati kaip rusiška ar lietuviška, pavirto į paprasčiau ir greičiau paruošiamą, karštesnę, iki 80-120 laipsnių ir sausesnę, apie 15 -30 procentų drėgnumo sauną. Tokioje saunoje dažniausiai tik kaitinamasi, prakaituojama, ir tik retkarčiais pasivanojama, o nusiprausiama po šalia įrengtu dušu.
Suomiškų XX a. pirčių tradicija dėl krosnelių paprastumo ir efektingumo, dėl greito pirties paruošimo kaitinimuisi paplito plačiai pasaulyje ir dabar saunos pavadinimu suprantama karšta ir sausa, per pora valandų prikaitinama malkomis ar elektra pirtis, kurioje kaitinamasi, prakaituojama, beveik nesivanojama, o atsivėsinama po dušu, baseine ar šalia esančiame vandens telkinyje.
Paruošė www.pirciupasaulis.lt komanda
