|
|
|
Mėlynoji šilauogė – iš didžiulės genties
|
Šiaulietis Kazimieras sako abejojantis, ar teisingas dabar labai populiarių mėlynų uogų „šilauogių“ pavadinimas, nes prisimenantis, kad jo vaikystėje šilauogėmis buvo vadinamos ir spanguolės, ir mėlynės – visos uogos, kurios augo ir noko miškuose.
450 augalų rūšių
Ir iš tiesų šilauogėmis vadinama visa erikinių šeimos augalų gentis, kurią sudaro apie 450 augalų rūšių.
Šilauogės auga ir Šiaurės pusrutulio vidutinėse bei arktinėse platumose, ir net tropikuose. Daugumos jų vaisiai (netikros uogos) yra valgomos ir net labai vertinamos dėl maistinių ir vaistinių savybių.
Ir ponas Kazimieras yra teisus: savaime net penkios šilauogių rūšys auga Lietuvos miškuose. Tai paprastosios ir stambiauogės spanguolės, vaivorai, mėlynės, bruknės, o ta rūšis, kuri dabar vadinama šilauoge, yra atvežtinė.
Šilauogės tik populiarėja
Dažniausiai tai aukštoji šilauogė, kuri yra labai paplitusi Amerikos šiaurės rytuose. Tai net iki keturių metrų aukščio išaugantis krūmas – visžalis ir tankus. Iki devynių centimetrų ilgio šilauogės lapai – ryškiai žali, tik rudenį gražiai paraustantys ar pagelstantys. Gan nemenki ir šių augalų žiedai – balti, kartais rausvi – visada auga kekėmis. Kekėmis liepą ir rugpjūtį prinoksta ir iki pusantro centimetro skersmens melsvai juodos, balsvai apsinešusios uogos.
Amerikoje šilauogės labai populiarios ir jų išvesta įvairių veislių, tinkančių auginti soduose. O ir Lietuvoje šie augalai paskutiniu metu išpopuliarėjo – ir čia vedamos naujos mūsų klimatui tinkamos veislės.
Auginti nėra sudėtinga
Juolab kad šilauoges auginti nesudėtinga: tereikia pasodinti į rūgščią durpę, ir jei termometro stulpelis žiemą nenukrenta žemiau minus 25 laipsnių, jos puikiai peržiemoja. Be to, kultūrinės šilauogės, pradėjusios derėti kitais metais po pasodinimo, dera bent penkerius metus. Net tręšti šių augalų nereikia per daug, o tręšiant svarbiausia, kad kartu būtų ir gausiai laistoma. Tiesa, ne visoms ligoms ir kenkėjams jos yra atsparios. Pavyzdžiui, jei ant jaunų stiebų atsiranda rausvų dėmelių (stiebų deguliagrybiai), vadinasi reikia kol tų dėmelių mažai stiebus apgenėti. Jei ruduoja žiedai, tai šilauogė jau užkrėsta monilioze, jei uogos apsitraukia grybeliu ir pūva, diagnozė – kekerinis puvinys. Dar šilauoges labai mėgsta amarai, kiškiai, pelės, paukščiai, Jie nelaukia, kol sunoks uogos, o kremta pati krūmą su visomis šaknimis.
Vaistinės savybės
Šilauogės prinoksta ne vienu metu: pirmiausia jos tampa tamsiai violetinėmis, paskui tik vėliau pamėlynuoja. Uogos būna prinokusios, tik kai nuo pamėlynavimo praeina savaitė – tik tada jos būna malonaus saldžiarūgščio skonio.
Tad šilauogės puikiai tinka įvairiems patiekalams – uogienėms, pyragų įdarams ir t. t. gaminti. O dar tyrimais nustatyta, kad šilauogės turi ir vaistinių savybių. Jose yra antioksidantų, antocianinų ir fenolių junginių, elago ir flavonoidų rūgščių, kurios stabdo navikų vystymąsi. Šios uogos tinka širdies ir kraujagyslių ligų viršsvorio, šlapimo takų uždegimų profilaktikai. Jos stiprina regėjimą ir mažina akių nuovargį. Kita vertus, tokiomis pat vaistinėmis bei maistinėmis savybėmis pasižymi ir Lietuvoje augančios mėlynės, spanguolės, bruknės bei vaivorai. Ir net tik jų uogos, bet ir patys krūmokšniai su lapais. Tad, anot šiauliečio Kazimiero, galima rinktis – patiems auginti šilauoges ar eiti į mišką pasirinkti jų giminaičių.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
