|
|
Mėlynžiedės – lobelijos ir neužmirštuolės
|
Ne tiek daug yra mėlynžiedžių gėlių – neužmirštuolės, lobelijos, žydrės ir dar viena kita. Jei, žinoma, neskaičiuosime kitų gėlių išvestų hibridų, kurie yra labai lepūs ir linkę pakeisti net ir savo spalvą.
Tad šįkart pasakojimas apie kai kurias iš jų.
Lobelija iš tropikų
Smulkiais mėlynais žiedeliais pražystanti lobelija pastaraisiais dešimtmečiais yra populiari. Nors ji kilusi iš tropikų ir subtropikų, yra pamėgta visame pasaulyje, nes truputis kantrybės - ir ji gali sužydėti bet kur.
Tiesą pasakius, lobelijos būna ne tik mėlynžiedės, bet ir baltažiedės, violetiniažiedės, mėlynos su baltais viduriukais ir baltos su mėlynais.
Vienos iš jų yra daugiametės, kitos vienmetės, vienos – žoliniai augalai, kitos – krūmai, o trečios – net medžiai.
Ežerinė ir paprastoji
Lobelijų yra įvairių įvairiausių, nes jų šeimoje yra maždaug 30 genčių ir 1200 rūšių. Net Lietuvoje auga dvi lobelijų rūšys – ežerinė ir paprastoji.
Tiesa, ežerinė yra labai reta (sako, kad ją galima rasti tik ties Kaltanėnais), todėl įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Ji ežeruose gali užaugti net iki dviejų metrų aukščio. Ežerinės lapai – visai neįspūdingi, susitelkę prie pat šaknų, panirę į vandenį, o melsvi žiedai iškilę virš vandens. Beje, šis augalas nuodingas.
Paprastosios lobelijos ne tokios egzotiškos. Jos užauga iki 15 centimetrų aukščio, o svyrančiosios - iki pusmetrio. Visų jų žiedeliai - smulkūs, gausūs, balti, žydri, mėlyni ir violetiniai. Svarbiausia, kad jos žydi visą vasarą, jei tik žinoma pasodintos atviroje, saulėtoje ir drėgnoje žemėje.
Paprastosios lobelijos ypač tinka auginti balkonuose, nes svyrančiosios persisveria per kraštus. Puikiai jos atrodo ir alpinariumuose, gėlynuose, nes greitai auga į plotį sudarydamos puikų foną aukštesnėms gėlėms ir augalams.
Lobelijas galima išlaikyti per žiemą, bet paprasčiau jų pasisėti pavasarį.
Neužmirštuolės... iš visur
Kita melsvažiedė – neužmirštuolė. Ji savaime auga visame pasaulyje: ir Europoje, ir Azijoje, ir Amerikoje, ir Australijoje.
Ne visos šios neužmirštuolės yra panašios į kiekvieną pavasarį mėlynuojančias Lietuvos paupiuose, pamiškėse ir gėlynuose, nes jų yra bent 50 rūšių.
Ir pas mus ne visos neužmirštuolės žydi mėlynai. Yra ir baltažiedžių, ir rausvažiedžių. O ir pagal augimo laiką jos nevienodos: yra daugiamečių, dvimečių, vienmečių rūšių.
Tačiau jos visos turi pagrindinius bruožus: jų stiebai yra šakoti, išaugantys nuo 10 iki 40 centimetrų aukščio, su švelniai pūkuotais lapai ir mažyčiais žiedeliais, kurių centre - gelsva akutė.
Dauginasi pačios, bet galima ir sėti
Dauguma neužmirštuolių pasisėja pačios, maži augalėliai lengvai įauga į daugiamečių gėlių ir žolių kerus, todėl kartais jos tampa įkyrios it piktžolės. Tik žinoma, ne tada, kai žydi – nuo gegužės pradžios iki birželio vidurio.
Kas kita – atvežtinės ar hibridinės neužmirštuolės, kurios nepigiai kainuoja ir toli gražu ne taip veši, kaip vietinės rūšys.
Pavyzdžiui, alpinė neužmirštuolė žydi bent pusantro mėnesio tamsiai žydrais žiedais, jei pasodinta pavėsyje, drėgnoje ir derlingoje vietoje.
Kaip minėta, neužmirštuolės puikiai dauginasi sėklomis. Jei ruošiatės jas pasėti tam tikroje vietoje, surinktas ar pirktas sėklas derėtų pasėti jau spalį ar lapkritį į drėgną ir lengvą žemę.
Išdygti sėkliukės turėtų jau po savaitės, o kai išauga 2-3 pirmieji tikri lapai, reikėtų augalėlius pikiuoti.
Beje, galima neužmirštuoles auginti ir šiltnamyje ar oranžerijoje. Tada jos jau balandį pražysta arba jas jau galima sodinti gėlynuose. Paprastai jos lengvai prigyja naujoje vietoje.
Lobelijos žiedai džiugina akį visą vasarą.
Redakcijos archyvo nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
