|
|
|
Tarptautinis aerobinės gimnastikos čempionatas 2015
|
Apie aerobinę gimnastiką mūsų skaitytojai jau yra girdėję – praėjusiais metais stebėjome Vilniaus atvirąjį Aerobinės gimnastikos čempionatą, šiemet vėl teko laimė apsilankyti šiose, įspūdingo grožio varžybose, vykusiose Vilniuje, „Tauro“ sporto mokykloje, tačiau kai kurias detales visgi tikslinga priminti.
Kas gi tokia ta aerobinė gimnastika? Ši gimnastika nuo daugeliui įprastos aerobikos skiriasi tuo, kad ją pasirinkę sportininkai orientuoti į sportinius pasiekimus ir labai turi griežtas varžybų taisykles (pasirodymo metu negalima ne tik segėti auskarų, bet ir turi būti uždangstytos matomos tatuiruotės).
Įprastai aerobinės gimnastikos varžybos vyksta vieneto, dvejeto, trejeto ir penketo rungtyse, skirtingoms amžiaus kategorijoms. Kaip tik tokia tvarka vyko ir pastarosios varžybos Vilniuje.
Pagal patvirtintas Tarptautinės gimnastikos federacijos taisykles sportinės aerobikos rungties kompozicija atliekama grojant sportininkų pasirinktai muzikai. Pagal grojančios muzikos greitį ir ritmą atletai atlieka 1 min. 30 sek. trukmės choreografinę kompoziciją, reikalaujančią ne tik nemažai jėgos, bet ir ištvermės, lankstumo, koordinacijos ir mokėjimo dirbi komandoje. Sportininkai pasirodymo metu privalo atlikti 10 elementų, tarp kurių turi būti bent po vieną iš kiekvienos grupės. Atletai turi mokėti judėti ritmiškai, išnaudodami visą aikštelės plotą. Išraiška, originalumas, intensyvumas, įspūdingos figūros, nepakartojamas savo kūno valdymas, paprastai, pritraukia nemažai žiūrovų.
Idant nereiktų be reikalo skubėti, šiųmetis čempionatas Vilniuje vyko tris dienas, tačiau, panašu, kad dėl augančio dalyvių skaičius ir trijų dienų gali būti maža, nes visas tris varžybų dienas jos vyko nuo ryto iki vakaro. Tikslų dalyvių skaičių galėtų pasakyti nebent organizatoriai, tačiau ir žiūrint iš šalies bei trumpam užmetus akį į sportininkų sąrašus buvo akivaizdu, kad norinčių pademonstruoti savo sugebėjimus skirtingose amžiaus kategorijose sportininkų šį kartą į Vilnių susirinko daugiau negu praėjusiais metais. Vėl buvo sulaukta svečių ne tik iš visų Lietuvos kampelių, bet ir Estijos, Rusijos bei Baltarusijos sportininkų. Kaip ir praeitais metais, nebuvo Latvijos atletų. Pasak organizatorių, šiemet latviai teisinosi esą pas juos tuo pat metu vyksta sportinė stovykla, tačiau prisiminus ir tai, kad jų nebuvo praėjusiais metais, panašu, kad latviai tiesiog vengia atvykti į Lietuvos sostinę. Galbūt taip yra todėl, kad mūsų kaimynai bijo? Nes tarptautiniame čempionate dalyvaujančių komandų meistriškumas kasmet auga, o sportininkai tampa virs rimtesniais varžovais.
Tiesa, nors kovos sporto aikštelėje kasmet tampa vis rimtesnės, o siekis nugalėti auga su kiekviena amžiaus grupe, vienas dalykas vaikų ir jaunimo varžybose nekinta. Būtent todėl asmeniškai man stebėti tokias varžybas įdomiau negu suaugusių, nes nuo pastarųjų jos skiriasi... nuoširdumu. Čia viskas tikra tiek „ringe“, tiek ir šalia jo – džiaugsmas, nerimas, nuovargis, liūdesys. Taip nuoširdžiai džiaugtis pergale, palaikyti netgi varžovus ar liūdėti po prasto pasirodymo gali tik vaikai. Augdami mes „spaudžiami“ į visuomenės sugalvotus rėmus, kurie, kažkodėl, vadinami „normos ribomis“, bijome parodyti tikruosius jausmus, šypsomės tada kada reikia, o ne tada, kad norime.
Vaikai, laimei, viso to dar nemoka. Tokių nuoširdžių palaikymo šūksnių, šypsenų laimėjus ar tikrai iš giliai kylančių liūdesio ašarų nepamatysi jokiose suaugusių varžybose. Kita vertus, tokie nuoširdūs vaikų išgyvenimai yra rimtas iššūkis treneriams ir komandų vadovams. Jie turi ne tik atlikti savo pareigą – parengti sportininkus, bet ir tuo pat metu būti artimais draugais, į kurių petį galima išsiverkti. Stebint situaciją šalia „pagrindinės kovos arenos“, visa tai buvo aiškiai matyti – ką tik griežta, ar net atrodytų pikta, trenerė laikė glėbyje ir ramino kiek prasčiau už kitus pasirodžiusį ir dėl to išgyvenantį sportininką.
Smagu, kad organizatoriai tai taip pat suprato, tad varžyboms pasibaigus visų pirma buvo padėkota tarptautinei teisėjų komandai ir komandų treneriams, o jau tada apdovanoti patys sportininkai. Beje, čia staigmena laukė visų, varžybose dalyvavusių berniukų ir vyrų. Vienas šio čempionato rėmėjų – įmonė „Motopro“ – kiekvienam varžybų dalyviui įteikė atminimo dovanėles, taip skatindama nepalikti šio, sunkaus, bet labai įdomaus sporto ir toliau tobulėti. Toks dėmesys tikrai neprošal, nes berniukų ir vaikinų aerobinėje gimnastikoje ganėtinai mažai. Greičiausiai todėl, kad aerobinė gimnastika – ne tik daug jėgos, bet ir kantrybės bei ištvermės reikalaujantis sportas, nes priversti savo kūną dirbti taip, kaip reikalauja pasirodymų kompozicija, gali toli gražu ne kiekvienas. Visgi norėtųsi palinkėti, kad kitais metais, augant bendram Aerobinės gimnastikos čempionato dalyvių skaičiui, „Motopro“ apdovanotų dvigubai daugiau varžybose dalyvaujančių berniukų ir vaikinų, juk tikrai žymiai geriau kai vaikai leidžia laiką sporto salėse, o ne tuščiai slampinėja gatvėmis ar leidžią laiką įnikę į kompiuterio ekranus.
Juolab, kad tie sportiniai įgūdžiai, kuriuos jie įgyja treniruočių metu – ištvermė, koordinacija, susikaupimas – tikrai jiems dar ne kartą pravers ir už sporto salės sienų ganėtinai ilgame gyvenime, nes, juk kaip sakė dar senovės graikai – sveikame kūne, sveika siela.
Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus
Prim.lt
