|
|
Žavioji verbena, kurios vengia vampyrai
|
Šiaulietė Irena labai domisi verbenomis. Jai patinka ir jų subtilus, neįkyrus kvapas vasaros vakarais, ir nepretenzingi smulkūs žiedeliai ir apskritai, kad tai labai dekoratyvus ir nereiklus augalas.
Dar, sako ponia Irena, ją labai domina, ar iš tiesų verbenos turi ir gydomųjų galių.
Taip gydomųjų galių verbena turi, bet tik vienos rūšies – vaistinė, kitos rūšys auginamos kaip gražios gėlės.
Stebuklingos galios
Bent ketvirtis tūkstančio vienmečių ir daugiamečių augalų rūšių yra vadinamos verbenomis tiek Senajame, tiek Naujajame pasaulyje.
Pavyzdžiui, darželinė verbena yra kilusi iš Pietų Amerikos: iki pusės metro aukščio gėlė, kurios lapai yra šiurkštūs, dantyti, o nedideli kvapūs žiedai – baltos, mėlynos, rožinės, violetinės, raudonos spalvos – žydi iki vėlyvo rudens.
Beje, Lietuvoje auginamos be darželinės dar ir vaistinė bei šiurkščioji verbenos. Tik vargu ar pas mus verbena auginama ne dėl grožio, o dėl stebuklingų galių. Juk ne veltui Skandinavijoje ji vadinta Toro, senovės Graikijoje – Afroditės, senovės Romoje – Jupiterio gėle.
Vėliau verbena krikščionių vertinta kaip gėlė, sustabdžiusi kraujuojančias Kristaus žaizdas, o kai kurių Europos tautų – kaip vampyrus atbaidantis augalas.
Dauginti – sėklomis ir ūgliais
O šiaip tai puiki ilgai žydinti gėlė, kurią nesunku išauginti. Pasėti verbenas reikia į dėžutes su lengva durpinga žeme kovą ar balandį. O pasėjus žemę būtina nuolat drėkinti, bet saikingai.
Po poros savaičių (nelygu rūšis) sėklytės sudygsta, tad vėl reikia ir žemę, ir sėjinukus nuolat apipurkšti.
Kai išauga pirmieji tikri lapeliai, augalėlius jau reikia pikuoti: sodinti juos kas tris centimetrus į derlingesnę žemę.
Galima verbenų pasidauginti ir ūgliais – nupjauti šakelę su kokiomis šešiomis poromis lapų ir įstatyti į drėgną smėlį, kol po dviejų-trijų savaičių išaugs šaknys.
Saikingai laistyti ir tręšti
Kaip verbenas bedaugintumėte, jos visos papuoš tiek darželį, tiek balkoną. Svarbu tik, kad žemė būtų lengva (smėlinga), vieta saulėta. Laistyti reikia verbenas saikingai, o tręšti itin retai, nes tada augina tik lapus, o ne žiedus.
Ir kas gerai – kad šios gėlės visai nebijo šalnų, tad sodinti paaugusias galima jau gegužę, kaip patariama, į kvadratinį metrą ne daugiau kaip 10 vienetų.
Vertinama ir medikų, ir parfumerininkų
Vaistinė verbena yra ne mažiau dekoratyvi, kaip ir kitos rūšys. Ji išauga iki metro aukščio ir žydi balkšvai rožiniais ar blyškiai violetiniais žiedeliais, suaugusiais į žiedynus irgi nuo gegužės iki spalio.
Tarp kitko, vaistinė verbena savaime auga Vidurio Europos pakalnėse, šalia vandens telkinių ir kelių ir yra vadinama geležine žole. Tačiau ji, kitaip nei kitos verbenų rūšys, nepakelia šalnų.
Taigi nuo seno vaistinė verbena naudojama liaudies medicinoje negyjančioms odos opoms ir kitoms odos ligoms gydyti, karščiavimui mažinti ir t. t.
Gydomąsias vaistinės verbenos savybes - glikozido verbenalino, alkaloidų, eterinio ir kamparo aliejaus bei karčiųjų medžiagų derinį – pripažįsta ir šiuolaikinė medicina, todėl yra gaminami šio augalo preparatai, kurie organizmo imuninę sistemą, mažina karštį, gydo uždegimines ligas bei patinimus.
Šio augalo antpilas padeda sergantiems skrandžio ir žarnyno ligomis, išsekusiems žmonėms, nuoviras skatina šlapimo išsiskyrimą, normalizuoja menstruacijų ciklą, o aromatingas eterinis aliejus naudojamas parfumerijoje, kosmetikoje.
Kai kuriose šalyse vaistinės verbenos lapeliai, žiedai ir jauni ūgliai naudojami paskaninti drebučius ir džemus ar arbatai užsiplikyti.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
